ligūstumas

Ligūstumas – tai lietuvių kalbos būdvardžio galūnė -us vartojimas vietoj standartinės -is, būdinga tarmėms (dažniausiai dzūkų, pietų aukštaičių) arba senovinei raštai.

Pavyzdžiai:
- Tarmėse:
gėlus (vietoj gėlis – „gilus“),
šilnus (vietoj šilnis – „šiltas“),
salnus (vietoj salnis – „šaltas“).
- Senuosiuose raštuose:
šventus (vietoj šventis – „šventas“).

Svarbu: Ši forma nėra standartinė šiuolaikinėje literatūrinėje kalboje, bet naudojama tarmėse, folkloro stilizacijoje ar istoriniuose tekstuose.

Įrašas
Paaiškinimas	Ligūstumas – tai lietuvių kalbos būdvardžio galūnė -us vartojimas vietoj standartinės -is, būdinga tarmėms (dažniausiai dzūkų, pietų aukštaičių) arba senovinei raštai. Pavyzdžiai: - Tarmėse: gėlus (vietoj gėlis – „gilus“), šilnus (vietoj šilnis – „šiltas“), salnus (vietoj salnis – „šaltas“). - Senuosiuose raštuose: šventus (vietoj šventis – „šventas“). Svarbu: Ši forma nėra standartinė šiuolaikinėje literatūrinėje kalboje, bet naudojama tarmėse, folkloro stilizacijoje ar istoriniuose tekstuose.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.