lepnùs, -ì.
1. lepus 1: Kuriam negali įtikti valgiu, tas lepnùs. Jis labai lepnùs: ne bet ką jam padėsi valgyti. Koks ans lepnùs, be kantrybės. Šiandien dar tebėra sakoma į vyrišką, lepnį ir neskudrį: merga, sako, ne vyras. Lepnì kiaulė ne viską ėda. su patogumais, malonumais: Vargdieniai … vargo, dirbo už menką savo ir lepnų dvarponių gyvenimą. Kupriai labai naudingi, nes labai stiprūs ir visai nelepnūs.
lepniaĩ. Jis lepniai augintas. Daba vaikai lepniaĩ auga – jie nežino vargų. Augo dukrelė pas motinėlę, miela motutė lepniai ūgino.
2. silpnas, gležnas; trapus: Ar jau greitai garbanoto beržo prasiskleis lepnučiai lapeliukai?
3. vartojamas lepinantis, delikatesinis: Išmislio [ja] valgius lepnius. Tame šaltame krašte žmonys nežinantys dar skanių ir lepnių vaisių.
lepniai. Valgė daba persų teip lepniai, jog patys svečiai nairės lygiai lėbauti.
4. išdidus: Nebūk toks lepnùs, užsuk ir pas mus. Ko tokia lepnì palikai? Daba jau y [ra] lepnì darbininkai baisiai.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.