Laukininkavimas – tai žemės ūkio sistemos tipas, kai žemė išvaloma (iškirbama ir sudeginama), trumpam apsėjama, o vėliau paliekama atsigauti (pavirsti ganyklomis ar mišku). Tai viena seniausių žemdirbystės formų, dažna tropikuose ir miškingose srityse.
Pagrindiniai bruožai:
- Mažas našumas, ekstensyvus būdas.
- Nereikia tręšimo – pelenai po deginimo tręšia dirvą.
- Žemė naudojama 2–5 metus, tada paliekama 15–20 metų atsigauti.
Pavyzdžiai:
1. Amazonėje – vietos gentys augina manijoką, kukurūzus ant išdegintų plotų.
2. Pietryčių Azija – ryžiai ar kukurūzai kalnuotose vietovėse.
3. Centrinė Afrika – soros, manijokas, bananai.
4. Istorinis pavyzdys – viduramžių Europa (pvz., slaviškasis polyaninė).
Poveikis: Kūrenant miškus mažu mastu – pusiausvyra išsaugoma, bet intensyvus laukininkavimas sukelia miškų nykimą, dirvožemio eroziją.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.