žiaurė́ti, -ė́ja (žiaũri), -ė́jo.
1. darytis žiauriam, žiauresniam: Visi tie, kurie su pasimėgimu kariauja, įrodo, kad jie žiaurėja. Senstantis gyvulys kiekvieną dieną žiaurėjo. Įnirtę veidai žiaurėjo, kaupėsi žūtbūtinei kovai.
2. baisėtis žiaurumu: Aš žiaurė́jausi tų stribų, motinėlių užaugytų. Tėvas žiaurė́jas pamatęs sužeistą. Ir mes blogais darbais žiaũrimės.
įžiaurė́ti. pasidaryti žiauriam: Jam teko apsimesti bepročiu, kad atsigintų nuo įžiaurėjusio kalifo persekiojimų.
pažiaurė́ti
1. pasidaryti kiek žiauresniam: Kilus karui, režimas stovykloje dar pažiaurėjo.
2. pasibaisėti, pasipiktinti: Aš pasižiaurė́jau jo tokiu nemandagumu.
sužiaurė́ti. pasidaryti žiauriam: Sužiaurė́jusi pasaulė – kiek visokių kuliganų! Dabar žmonės teip visi sužiaurė́jo, kad pone Dieve vienas an kito ru ru ru ru kaip ir kalė va jų su šuniu ar katinai, kai sueina morčiuj, matai, kad pjaunas. Nesimatėm metus ir tris mėnesius, sušiurkštėjome, neatpažįstamai sužiaurėjome.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.