x
į́turis.
1. turinys: Jo. įturis jau iš užrašo suprantamas. Dar tą patį vakarą derėjimo įturis tapė atvirumui paduotas. Gromatos įturis linksmą drąsumą išreiškia.
2. tai, kas kur yra, esami daiktai: Staldas su savo įturiu nudegė. Ugnis. visas. trobas su apstum įturiu į pelenus parguldė. [Taboka] suerzina seilių grumutėlius, kurie tada nesigaili savo įturio.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.