įtukti

.
tùkti, tuñka (-sta), -o.

1. riebėti, storėti: Labai daug valgo, tai ir tuñka žmogus. I kiaulės nu sėtinių gerai tuñka. Kiek būdavo gilių, kaip kiaulėms būdavo gerai, tùkdavo nu tų gilių. Gyvates sudžiovina ir duoda arkliam, kiaulėm, kad tuktų. Žirniai meitėliam del mėsos gerai – tuñka meitėliai. Ana iš dykumo tuñka. O kad jie pagiryj užpuola kaimenę linksmą, tai nesirūpin, ar liesa, ar tùkusi kiaulė. Bėga vilkas – tunka vilkas, stova vilkas – džiūna (lysta) vilkas. Guli vilkas – džiūsta vilkas, bėga vilkas – tunka vilkas. Tunka ožys prakeikiamas. Gaspadoriaus akimi gyvuliai tuñka. Šuva loja – vilkas tuñka. Per paslą nei vilkas netunka. Nežinai, žmogau, nuo ko tunki. Nežinai, nu ko tunką̃s: žmogui par amžių reik pudą žemės suvalgyt – teip seniejai šnekėdavo. Avelė bėgdama tuñka. Kas nepenimas tunka?
tuktinaĩ. Tektinai (mistinai), ne tuktinai. Ne tuktinaĩ, bet mistinai. Ne tuktinaĩ, bet mistinai kad būtų pavalgyti. tarpti, klestėti: Dūšia apste visų malonių dvasiškų tunka.

2. skresti, trauktis: Plūgas neina gerai, tuñka. Nusiprausė, neišpylė [v] andenio ir tùksta bliūdas. Pradėjo tokios baltymės tùkti puode iš vidaus.
aptùkti.

1. kiek nutukti: Šmotą jau aptùkęs penimas jautis, paršas. Jis ne aptùkęs, ale išpūstas. Paršelis jau biškį aptuko, greitai galės pjauti. Jis aptukèsnis, kai buvo – visai kitas vyras. Jos širdis aptùkus – gali da staiga mirt. Žvilgčiojo mažiukės ir kaip kiaulės aptukusios akutės.

2. apskresti, nešvariam pasidaryti: Tukte aptuko tavo sūdai, indai. Beverdant katilai greitai aptuñka. Apibėgina viryklą, aptùkusi visur. Aptùkę šaukštai, reik su smelte šveisti. By tai suieškojo batus, ale tie dulkiums aptukę, bjaurūs. Langai aptùkę, musų̃ nušikti. Aptùkusios, molinos bulvės. Stalelis bulbių lubenomis aptukęs. [Skenduonio] dantys ir liežuvis žemėmis aptukę. Pri tavęs nerasi aptukusio daikto: viskas nušveista, nušiūruota. Kojos su moliu aptukti pradėjo. Nemozok jos pirštais nečystais, taukinais arba prakaitingais, nes popierius veikiai aptunka. | Aprūkę, aptùkę tenai žmonys. Lietuviai veža [prekes iš Lenkijos] nat aptùkę. Peilio ašmenys apsituñka duoną su sėlenoms pjaustant.
įtùkti.

1. gerokai nutukti, įriebėti: Penamas paršas įtùko šmotą. Peikštus arklys negali labai įtùkti. Ajai, kaip intùkus višta! Ka ta Šarkos merga toki y [ra] stora, kaip ana įtùko! Ji įtùkus kap peludė. Vyrai įtùkę, turi pilvus. Ir įtuksite nei penami veršiai. Įsiėdus, įsitukus: aš jai paimu už pečių – kai tešla. | Neretai jie. pulkais ant maudymo varomi, jeib gerai įtuktų. įsigerti: [Karčemoje] rado elgetą gerai jau nuo baltosios įtukusį. prasigyventi, praturtėti: Įtùkusi yra, nepaimsi.

2. įjuosti, nešvariam pasidaryti: Įtukęs, įjuodėjęs.
ištùkti. nutukti: Pervasar besilsėdamas aš buvau ištùkęs. Jei gerus gėrimus [vyrai] gertum, ištùktum. Ištùkęs kaip paršas. Ką ten gali ištùkti iš vienos karvelės. Jau gerai jai ten būdavo: pareidavo buini, ištùkusi. Ištùkęs, raudonas kai bur̃gelis.
nutùkti.

1. pasidaryti riebiam: Ir ana. paskuo tiek nutùko, kad jau i mažai ir bepaeina, tiek nutùko. Skapai visada nutukesnì už avis. Ji šįmet da nutukèsnė kai pernai. Jau niekas tep kap arklys nenutuñka nuog tešlos. Aš i taip nutùkusi, nepaeinu, a da čia tą plutą valgysi. Jis biskį nutùkęs buvo, an širdies puolė. Širdis nutùkus, sako, vežiman nebeįlipa. Nežinosi nei pats, nū ko nutùksi. Jau jis dideliai nutùkes yr [a],
gali pjauti. O baisi, nutukusi, aš negalėjau jos pažint. Kirminėlius lesiau, vandenėlį gėriau, nutukaũ nutukaũ. Skersk daglus paršus, pasiskersk nutùkusią kiaulę. Kiaulės, vienval garde uždarytos, nusipeni ir nutunka. Veikiaus priima alkstančius, trokštančius … negi puotinykus nutukusius, pilvapenius. Ir valgys, ir pasos, ir nutuks. Penamas meitėlis nutùko kaip lutas, gali pjauti. Tas jautis ištino, pasidarė nutukęs kaip nuo vieno lajaus. Nes šitos. tautos širdis nutuko, jie vargiai girdėjo ausimis ir užmerkė savo akis, kad kartais nepamatytų akimis ir neišgirstų ausimis. Nutuko kap pelų maišas. Nutukęs kaip kiaule. Nutukęs kai meitėlys. Nutukęs kaip verbliūdas (labai liesas) . Nutukęs kaip mėsininko šuva. Vėju šeriamas nenutuks. Per paslą nenutuksi – kitas už tave darbo nepadarys. Veršis lankoj, paršas aruode kadai nenutukę? Žema panelė besisukdama nutunka. Kas nutunka nepenėtas?
nutùkusiai. Aš nenutukus, tik nutùkusiai atrodau. Miltiniai [patiekalai] ėsias, nutùksias greitai – reik sūrio, pieno.

2. apskresti, aptekti nešvarumais: Nutùkusi kaip vel [nia] s, apskrendusi. Iš to lizdo išvedus, ans. nepaskraido, ka ans y [ra] labai nutùkęs. Tos kertelės antai lauko pusė [je] nutùkusios musim̃s.
patùkti.

1. kiek nutukti: Suvešėjo vaikas – toks patùkęs. Anys. lig tokiam laikui patùks. Patùkęs tas jos vyras, riebus. Ašvienis per visą vasarą traukęs arklą ar bližę, atsigaunąs, patunkąs, imąs blizgėti.

2. pasitenkinti, pasipelnyti; geriau pasidaryti: Patùksi čia iš vieno obulo. Ką čia iš tų kelių uogų patùksi. Kiek tu patukái, kad muni įskundei? Nedaug iš tos saujos sėjimo tepatùksi. Per tas dvi dieni nieko nepatùks.
pértukti. per daug nutukti: Nusiganęs, bet nepertukęs arklys.
pratùkti. kiek patukti: Buvo kai šakalys, o daba jau pratùkusi. prasigyventi, praturtėti: Jie jau pratùkę.
pritùkti.

1. priryti, prigerti, pripampti: Uodas pritùko kraujo.

2. pasipelnyti, turėti naudos.

3. gausiai priskresti: Katilas putromis (putrų), jovalais (jovalų) pritùkęs. Pritùkusi milžtuvė, sunku beišplauti. Pritùkus puodynė, ka i šveičiau, ten negal pilt uogų. Puodai pritùkę, prižvinę. Šukos pritùkusios, plaukus rauna. Bet kad aš aną. paėmiau, brudniausis snapas – pritùkęs visokių ten smarvių. Ausės muno nėr pritukusios, ale nebgirdu. Motriškai negražu, jei trobo [je] pritùkusi. Ilgai neplaunamas puodas pritunka.
sutùkti. sustorėti, riebiam pasidaryti: Jau jis sutuko į pilną kūną. Jie labai valgydavo daug, be saiko, be krašto, tai labai sutùko abu. Jūs esat gudrūs, bagoti, sutukę, driūti, pilvoti. O ta. sutukus lyg kiaulė penima, nebepaeina. Jis negražiai sutukęs. Visur mi vilkai apspito sutukę.
užtùkti.

1. per daug nutukti: Vištos užtunka ir arba visai nustoja dėję, arba pradeda dėti kiaušinius labai riebius.

2. riebalais užgriūti: Iš riebumo net akys užtùkusios.

3. užsikimšti, užakti, užsitraukti: Užtùkusia pypkę prakrapštyk, tad eis dūmai. Kiaulikė (aukštinis) užtùko – pečius netrauka. Skylė užtùks su purvais i nebibėgs vanduo. Langai užtùko, nė praveizėti negal. Užtuñką grobai nu pitliavotų miltų. Kad ans neišlaukinėtų, tai užtùktų. Kap tik pasmaugi (šnypšti nosį), tai kraujas, o užtukę užtùkę! [Ėrelių] galvos, ausys ir akys net užtukusios purvais. Negaliu [dainuot],
užtukaũ labai.

4. pasidaryti nejautriam, užkietėti, surambėti, atbukti: Užtukáu suvisu – nebgaliu atminti. Nes širdis tų žmonių užtuko (užsikietavojo) ir girdėjo sunkiai ausimis. | Vyrų nosės užtùkusios nu gėrimo, motriškų – nu valymos.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'itukti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2021 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Skaičiuoklė
x