įsižmonėti

.
žmonė́ti, žmõni (-ė́ja), -ė́jo. būti žmonėse, svečiuotis, kieminėtis. |. Aš žmoniúos, einu žmonė́ties, apsipažinti su žmonimis. Užtenka par veselę žmonė́ties – cielą savaitę. Seni esmi, galiam žmonė́ties. Žmonė́juos ir nėko nebnuneru par dienas. Varykiat numie, kiek galì žmonė́ties, gana. Taip žmonėjosi sveteliai, šeimininkų raginami valgyti ir gerti, sėdėdami už apdėtų stalų. [Lietuvninkai] pilni laisvės, patogumo viežlyvai žmonė̃sis. Žinia apie daugpatystę keliavo žmonėdamasi ir papilnėdama pasakotojų išmone.
apsižmonė́ti. pabūti žmonėse, svečiuose: Apsižmonėt eiti. Aš apsižmonė́jau su žmonimis, t. y. apsipažinau, pasipažinau. Bent kartą apsižmonėk, Klemensai.
įsižmonė́ti. užsibūti žmonėse, svečiuose. .
išsižmonė́ti prisikieminėti, prisisvečiuoti: Išsižmonė́jęs gal kiškio pyrago parnešei? Vai močiute močiute, motinėle širdele, tai išsižmonėsi ir išsigrožėsi, kol mane prižadėsi.
pažmonė́ti, pažmõni (pàžmoni), -ė́jo

1. leisti į svečius: Kūmuos važinėjo, pačią pažmonė́jo.

2. išeiti į žmones, pasisvečiuoti, pakieminėti: Pažmonė́jo po svietą ir jau daug gudresnis vyras. Leisk gi, – tarė, – paviešėti, išvažiuoti, pažmonėti, giminėlę aplankyti. Gerai yra pasižmonė́ti. Noriu pasižmonė́ti pasaulyje, laimės paieškoti. Parvažiuosi, paspėsi – pasižmonėk. Susirinkom, pasižmonė́jom, pasišokom, ir viskas. Reik eit į miestą pasižmonė́t. Pasižmonė́k, seniai bebuvėlė viešnelė. Nuvažiuodavom svečiuos, atlaiduos kur, iš atlaidų svečiuos, pasižmonė́davom. Pasižmonė́ti vis parvažiuoji pri saviškių, neužmiršti savo krašto. Pasižmonė́jo čia ana: padirbėjo, visokių kalbų prisklausė, tik gero žodžio negirdėjo. Gražiai pas juos pasižmonė́jom. Išejau až vyro, sakau – turėsiu apieką, pasižmonė́siu. Nuvažiuoji į Simną ar Alytų, tai pasìžmonim. Kaip šis žodis tikrai yra tariamas dabar savoj gimtinėj, pats aš nežinau: netenka nuvažiuoti į ją pasižmonėti ir senų savo bičiulių atlankyti. Kurie gali padoriau pasižmonėti, tie darosi vikresni, sukresni, ima labiau pažinti gyvenimą, išmoksta elgtis draugijoje. Radom gimines susivažiavusias ir labai gražiai pasižmonėjom. Motinėle tu mano, pasižmonėsi, pasigėrėsi, kol mane pažadėsi. | Ir išej [o] katinas su gaidžiu svietan pasižmonė́t. Pasižmonėjo kai šuva ant melnyčios. pagyventi: Į devintą [dešimtį] įejusi, ta pasižmonė́jusi y [ra].
prasižmonė́ti. kurį laiką pabūti žmonėse. .
prisižmonė́ti. pakankamai prisibūti žmonėse, prisisvečiuoti: Ot tai prisižmonė́jo – tris dienas tenai išbuvo. Tu jau prisižmonėjai, dabar sėdėk namie. Motinėle tu mano, prisigrožėsi, prisižmonėsi, kol mane prižadėsi.
sužmonė́ti. gauti iš žmonių: Pareina kartą Jasius kraitelę rugių sužmonė́jęs ir ūtura: – Valgyk ir džiaukis, jau aš savo atvalgiau.
užsižmonė́ti. užsibūti svečiuose. .

Įrašas
Paaiškinimas	. <br/><b>žmonė́ti, </b>žmõni (-ė́ja), -ė́jo. <span class="explanation">būti žmonėse, svečiuotis, kieminėtis. |</span>. Aš žmoniúos, einu žmonė́ties, apsipažinti su žmonimis. Užtenka par veselę žmonė́ties – cielą savaitę. Seni esmi, galiam žmonė́ties. Žmonė́juos ir nėko nebnuneru par dienas. Varykiat numie, kiek galì žmonė́ties, gana. Taip žmonėjosi sveteliai, šeimininkų raginami valgyti ir gerti, sėdėdami už apdėtų stalų. [Lietuvninkai] pilni laisvės, patogumo viežlyvai žmonė̃sis. Žinia apie daugpatystę keliavo žmonėdamasi ir papilnėdama pasakotojų išmone. <br/><b>apsižmonė́ti</b>. <span class="explanation">pabūti žmonėse, svečiuose: </span> Apsižmonėt eiti. Aš apsižmonė́jau su žmonimis, t. y. apsipažinau, pasipažinau. Bent kartą apsižmonėk, Klemensai. <br/><b>įsižmonė́ti</b>. <span class="explanation">užsibūti žmonėse, svečiuose. </span>. <br/><b>išsižmonė́ti</b> <span class="explanation">prisikieminėti, prisisvečiuoti: </span> Išsižmonė́jęs gal kiškio pyrago parnešei? Vai močiute močiute, motinėle širdele, tai išsižmonėsi ir išsigrožėsi, kol mane prižadėsi. <br/><b>pažmonė́ti, </b>pažmõni (pàžmoni), -ė́jo<br/>1. <span class="explanation">leisti į svečius: </span> Kūmuos važinėjo, pačią pažmonė́jo. <br/>2. <span class="explanation">išeiti į žmones, pasisvečiuoti, pakieminėti: </span> Pažmonė́jo po svietą ir jau daug gudresnis vyras. Leisk gi, – tarė, – paviešėti, išvažiuoti, pažmonėti, giminėlę aplankyti. Gerai yra pasižmonė́ti. Noriu pasižmonė́ti pasaulyje, laimės paieškoti. Parvažiuosi, paspėsi – pasižmonėk. Susirinkom, pasižmonė́jom, pasišokom, ir viskas. Reik eit į miestą pasižmonė́t. Pasižmonė́k, seniai bebuvėlė viešnelė. Nuvažiuodavom svečiuos, atlaiduos kur, iš atlaidų svečiuos, pasižmonė́davom. Pasižmonė́ti vis parvažiuoji pri saviškių, neužmiršti savo krašto. Pasižmonė́jo čia ana: padirbėjo, visokių kalbų prisklausė, tik gero žodžio negirdėjo. Gražiai pas juos pasižmonė́jom. Išejau až vyro, sakau – turėsiu apieką, pasižmonė́siu. Nuvažiuoji į Simną ar Alytų, tai pasìžmonim. Kaip šis žodis tikrai yra tariamas dabar savoj gimtinėj, pats aš nežinau: netenka nuvažiuoti į ją pasižmonėti ir senų savo bičiulių atlankyti. Kurie gali padoriau pasižmonėti, tie darosi vikresni, sukresni, ima labiau pažinti gyvenimą, išmoksta elgtis draugijoje. Radom gimines susivažiavusias ir labai gražiai pasižmonėjom. Motinėle tu mano, pasižmonėsi, pasigėrėsi, kol mane pažadėsi. | Ir išej [o] katinas su gaidžiu svietan pasižmonė́t. Pasižmonėjo kai šuva ant melnyčios. <span class="explanation">pagyventi: </span> Į devintą [dešimtį] įejusi, ta pasižmonė́jusi y [ra]. <br/><b>prasižmonė́ti</b>. <span class="explanation">kurį laiką pabūti žmonėse. </span>. <br/><b>prisižmonė́ti</b>. <span class="explanation">pakankamai prisibūti žmonėse, prisisvečiuoti: </span> Ot tai prisižmonė́jo – tris dienas tenai išbuvo. Tu jau prisižmonėjai, dabar sėdėk namie. Motinėle tu mano, prisigrožėsi, prisižmonėsi, kol mane prižadėsi. <br/><b>sužmonė́ti</b>. <span class="explanation">gauti iš žmonių: </span> Pareina kartą Jasius kraitelę rugių sužmonė́jęs ir ūtura: – Valgyk ir džiaukis, jau aš savo atvalgiau. <br/><b>užsižmonė́ti</b>. <span class="explanation">užsibūti svečiuose. </span>.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.