įsisiaubti

.
siaũbti, -ia, -ė.

1. niokoti, naikinti: Daug kartų per tą laiką persai Gruziją degino ir siaubė. Teroras, badas, šaltis siaubė Vilniaus miestą. Ypač gausu tokių kapinių dažnai marų siaubtuose Žemaičiuose. Visą naktį artilerija siaubė mišką. siautėti, savavaliauti: Kur karas yra siaubęs, čia taip greit neišdils jo pėdsakai. Lengvu buvo Kazimierui siaubti ir sarioti krašte negyniojamame ir piles be įgulių vieną po kitai imlioti. Giltinė siaubia po laukus, po daubas. Kaligula, Nero ir kitų daugi giltinių, siaubiančiųjų ponystoje.

2. lakstyti, išdykauti, dūkti. Vaikai, nesiaubkite. Šitas vėjavaikis tik siaũbia, nieko iš jo nėra. Norėtųsi puotauti ir siaubti, o neturia iš ko. Lapauju, lakstau, siaubiu. lakstyti, skraidyti. Baisu, kiek musių apie pečių – tik siaũbia, siaũbia.

3. šėlti, dūkti, siausti. Jūra audroje siaũbia ir putoja. Vėjas siaubia, lietus lyja. Bet pagaliau užėjo naktis, ir šaltas vėjas siaubė aplink vienuolį. Siaubant tai audrai, kryžokai nusiminusys tenkinos pilėse belindį. Kelius jis žino vėjų, vėtrų ir audrų, siaubiančių plačiausiai. Geismų vėtra čia siaubia. smarkiai pučiant, siaučiant, niokoti, varginti. Tavęs nesiaubs vėtros. Jį pasitiko tokia ramuma, jos jam pasirodė, kad šio miesto niekada nesiaubia vėjai.

4. pykti, niršti: Jis keikė baisiai, siaubė ir grumzdė.

5. nuogąstauti, bijoti, rūpintis: Nesirūpink, nesisiaũbk! Ko čia siaubì! Nesiaũbk, nesiaũbk, ne tokia čia didelė liga. Aš visai nesiaubiù dėl tos skolos: kai turės – atiduos.

6. dejuoti, aimanuoti: Dabar žmonės poniškai gyvena ir vis dar siaubia, kad negerai. Nei tu čia siaũbk, nei ką: paaugs vaikai – ir vėl bus viskas gerai. Ko čia dabar siaubì – pasitaisys oras. Jonas siaubia, kad javai neužderėjo. Siaũbia žmonės su pašaru. Tu nieko daugiau nežinai, tik siaubì ir siaubì. Įžengus jam. į prieminę arba prieangį, jaunoji vė ima siaubti: „Kogi inejo šitie sveteliai į prieminelę?“. apdejuoti: Dainose apie pastarąjį … atsitikimą buvusios siaubamos tos nelaimės šitaip: „Ne taip man gailu pilies, kaip mudrių kareivių, ugnyj degančių“. įkyriai prašyti: Siaũbė, siaũbė mergelė parmatomos nažutkos – šiandie tėvas i nupirko. labai giriant pasakoti: Parvažiavus iš veselios, siaũbė, siaũbė apie pyragus, apie parėdnius.

7. geisti ko: Jis siaubia namolei, t. y. nor eiti, važiuoti, grįžti. Žąsis siaubia prie žąsiukų. Ištremtasis siaub (ilgstasi) namų, kūdikis papo, karvė veršio. Merga siaubia vyro, t. y. geidžia. Siaubąs buvo pri kitų motriškų. Siaubanti karvė, arba trasuonis. Kiaulė siaũba [tekio].

8. lįsti, brautis kur nors: Žąsys tai jau mėgsta siaũbti – nė išganyti negali. Žąsys siauba – negal nutūrėti. Gyvuoliai siaubia į vasarojį, t. y. lenda par tvorą.

9. siausti, gobti, gaubti. . Poliarinė naktis siaubia kalnus ir slėnius. Su manim tegul niekas nemato – negirdi – nejaučia, kokia klaiki mane siaubia naktis.

10. puolant supti, apgulti: Siaubia mus iš visų pusių.

11. eiti, slinkti, traukti: Debesiai siaũbia iš vakarų. Smarkus sriautas siaubia į visas puses, vis naikindamas. Minia siaubė į šonus kaip vėjo blaškomas javas. Tik siaũbiasi debesiai ant dangaus, turbūt lis.

12. apimti: Siaubė ją saldi šilima, pradėjo meiliai svajoti. Neapykanta siaubia mane: keršyt, keršyt – niežti delnai. Merginą siaubė baimė. Kad koks geismas kartotinai siaubia kraują, tasai iš lengvo daugiau bus jo pildytas, negu lig tol.

13. suduoti, tvoti: Siaũbk jam per ausį.

14. judėti, cirkuliuoti: Ta vieta [augynojui] tur būti laukymėj, saulėkaitoj, par kurią oras galėtų liuosai siaubti.
apsiaũbti, -ia, àpsiaubė.

1. apdengti, apsiausti, apgobti: Vaiką rūkina apsiaũbę. Ankstyva naktis apsiaubė apylinkę. Rūkas plaukia nuo marių ir visą žemę apsiaubia. Apsisiaũbęs eina. Apsisiaubė šventenybės luoba.

2. apeiti iš visų pusių, apsupti, apstoti: [Kryžiuočiai] norėjo iš kitos pusės lenkus apsiaubti. Daugybė žmonių apsiaubė juos du.

3. apriboti iš visų pusių, apjuosti: Po dešinei plikas jau laukas, miškais iš galų apsiaubtas.

4. apsitraukti: Dangus jau apsìsiaubė pilkais debesimis.

5. apimti (kokiam jausmui): Dabar visus apsiaubė geismas apžiūrėti tą brangų daiktą. Ilgūną užsidūmojusį apsiaubė visą nepajausti da niekados jausmai. Visus nenoromis apsiaubė baimė. Jį apsiaubė laukinis kovos karštis. Mano sielą apsiaubė didis abejojimas.

6. sklindant aprėpti, išplisti: Jau XVII a. alkoholis išleistas tapo iš aptiekos ir greit apsiaubė visas svieto pakampes. Viską ardanti srovė apsiaubė Lietuvą.
įsisiaũbti, -ia, įsìsiaubė

1. įsismaginti siaubti, niokoti.

2. įnikti dūkti, šėlti.

3. įsigilinti, įsitraukti, įsiklausyti: Ligi vėlyvos nakties prarymodavo, visa siela įsisiaubęs į vėsią išvakarių tylą.
išsiaũbti, -ia, ìšsiaubė. išsitrankyti, išsišėlti: Tas žmogus jau išsidovijęs, išsiaũbęs.
nusiaũbti, -ia, nùsiaubė.

1. nuniokoti, apiplėšti: Karai amžinai nusiaubdavo panemunes. Aš vyksiu gudo šalin? Kad vokiečiai, man nesant namie, žemaičių kraštą nusiaubtų! Nusiaubė plačiai jų kraštų sritis.

2. šėlstant, siaučiant nuniokoti: Pakaktų numesti nuorūką, neužgesintą degtuką, ir gaisras nusiaubtų visą mišką. Viesulas smarkiai nusiaubė patį pajūrį.

3. nugąsdinti, sukrėsti: Kai vilkas bėgo, taip nùsiaubė, kad nebegalėjau šautuvo sugriebt. Šiurpi tyla nusiaubė stovinčiųjų širdis. Šitie žodžiai juodu nusiaubė.

4. visą perimti: Kad nusiaubė šaltis, išėjus oran, net nukratė. Mane nusiaubė baimė.

5. liautis gailėti, apsiprasti, nurimti: Matė nusiaubė smertį savo dukros, t. y. nutautė, numaudė, nuaušo širdis jos.
pasiaũbti, -ia, pàsiaubė

1. kurį laiką siautėti.

2. apimti baimei, rūpesčiui, neramumui: Ans siaubte pasiaubtas, t. y. rūpesčių paimtas. Gaspadorius pasiaubtas, kad ligonis yra name, t. y. nelinksmas. O jis. ma netiko, širdis nedabojo, pasiaubta vaikščiojau. Kaip ir pàsiaubtas (kaip apduotas, pakerėtas): susitikęs žmogų, žiūri, žiūri akỹs, nusikvatoja ir vėl nueina tolyn.

3. padejuoti, pasiskųsti, pasiguosti: Atėjus žmonelė pàsiaubė, pasiskundė, kad marti negera. Pasiaubė visi, padejavo. Aš jau noriu turėti gerą moterį, kuriai galėčiau pasigirti savo triumfais ir pasiaubti nepasisekimais.

4. apsupti: Vadas metės su saviškiais ant priešų, nes matė juos iš visur pasiaubiant.
kaĩp pàsiaubtas labai greitai (bėga, lekia): Kaip pasiaubti bėga vaikai velykauti, t. y. nestygsta.
pérsiaubti.

1. perskrosti: Viename akimojuje tu persiaubi septynerius dangus ir joji ant žirgų garbės godo bei geidulių.

2. persmelkti: Ją persiaubė nauja baisi mintis.
susiaũbti, -ia, sùsiaubė.

1. suniokoti, sunaikinti: Jiems nė į galvą neatėjo, kad vienas žmogus būtų galėjęs taip susiaubti jų stovyklą.

2. sugobti, suvynioti. .
užsiaũbti, -ia, ùžsiaubė

1. siaubiant užimti, užeiti: Kur užsiaubė žemaičiai, tenai nebrado atsparo.

2. aprėpti: Važiuoju naktį ir regiu pašvaistę: pusę dangaus užsiaubusi.

3. paliesti, apimti: Kaip tik užsiaubė kepsnių kvapsnis vilko nosį, taip tas ir apmirė.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'isisiaubti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasSapnininkasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2024 www.zodynas.lt
Draugai: TV Programa Vārdnīca Horoskopai Skaičiuoklė Juegos Friv
x