įpuldinėti

puldinė́ti, -ė́ja, -ė́jo, pùldinėti, -ėja, -ėjo. pulti.

1. kraičioti žemyn: Kai žvaigždelės puldinės, danguj vietos neturės, tai tada, motinėle, aš pas tamstą sugrįšiu. Ir šuneliai ėst trupučius, kurie puldinė́ja nuog skomios. Ir žvaizdės puldinės iš dangaus.

2. griuvinėti: Ans ant žemės puldinė́ [ja] eidamas. klupinėti veidą lenkiant prie žemės: Puldinėjo dvidešims ir keturi vyresnieji prieš sėdintį ant sosto. Jį prašė ant žemės klūpodamas arba puldinėdamas ant žemės. | Ji puldinėjo ant kelių (klupinėjo) prieš kiekvieną įeinantį trobon, raudojo, bučiavo nepažįstamų žmonių batus. Visas svietas jam ant kelių puldinės.

3. pakartotinai mestis, šokti kuria nors kryptimi: Kai važiavo per sodžių, visi puldinėjo prie langų ir, bijodami pasirodyti, žiūrėjo iš tolo. Visi nerimavo, balsiai šnekėjo ir puldinėjo prie kiekvieno naujai pasimaišiusio žmogaus. Tėvas ir dukrelė puldinėjo vienas antram į glėbį. Puldinėjo ant uolų įsismaginusios bangos. Vis pùldinėjo į lenkų kalbą (griebdavosi lenkiškų žodžių) mūso grapaitė, šnekėdama žemaitiškai. bėginėti, lakstyti kaitaliojant kryptį, mėčiotis, blaškytis: Puldinė́ja tai prie vieno, tai prie kito darbo, bet vis ant vietos. Tai dirbk rimtai, o ne puldinė́k – kas iš tokio tavo darbo! Tokia iš jos šeimininkė: tik puldinė́ja puldinė́ja po namus, o padaryti nieko gero nepadaro. Jau susimildama taip nepuldinė́k, nedega, paspėsi! Vaikai nusigandę puldinėjo kaip višteliai. Vargšas paukštelis balsu skundėsi netekęs laisvės, puldinėjo ir daužėsi į geležinius narvelio virbalus. Užgavo į varpą. Kaip nesujus žmonys, kaip neims puldinėti kaip skruzdys, užgavus skruzdyną. Paspartutas puldinėjo, lakstė drebėdamas, kad nepavėluotų. Baisėlė puldinėjo pryšu pryšais jo pėdomis, bet ir šį kartą žmogaus nerado. Valstiečiai puldinėja po krautuves, stengdamiesi greičiau apsipirkti. Pradėjo puldinėt ir šen, ir ten, ieškodamas pagalbos. Puldinėja kaip akis išdegus. Puldinėja kaip avelė be dūšios. | Dabar liga man po visą kūną puldinėja: čia dantis gelia, čia kojas suka, čia galva svaigsta. Nervai – tie pùldinė [ja] visur. bėgioti prie vieno, prie kito labai prašant, maldaujant: Aš puldinėjau pas daktarus, ieškojau liekarstų, bėginėjau ir teip užgaišau. Jis prie visų puldinė́ja. bėgioti rūpinantis, prižiūrint: Vieni seni, kiti maži, apie visus puldinė́k ir puldinė́k – gali iš kojų išeiti. Kap buvai mažas, tai kap paukštė apie savo lizdą, tep aš apie tave puldinė́jau. Nepuldinė́k tiek apie mane. Tie ponai, kurie pirma juokėsi iš jo ir per neišmanėlį laikė, dabar pradėjo apie jį puldinėti ir stebėtis jo atradimu.

4. smarkiai imtis ką daryti: Susispyrus darbymetėm reikia ir še, ir te puldinėt. Nesveikas, o kaip puldinė́ [ja] pri darbų! Puldinė́si pri darbų – vėl susirgsi. Kas nespuldinė́ja [į darbus, į uždarbius],
tai nieko ir neturi.

5. dažnai mestis ant ko norint nugalėti, sunaikinti: Kryžiuočiai nesiliovė puldinė́ti mūsų krašto. Beveik du šimtmečius Kaunas buvo nuolat puldinėjamas ir niokojamas. Jį, grįžtantį pavakarėje, užpuolė juoda kiaulė, kuri puldinėjo vežimą. Kai tik prilipė an avilį, tuoj širšuoliai pajuto ir ėmė tai vienas, tai kitas puldinėt an čigono. Puldinė́ja uodai, bus šilta jau.

6. kabinėtis, priekabiauti: Nepuldinėk tu taip ant jos. Prisisprogęs bepuldinė́ [ja].
į kójas (į keliùs) puldinė́ti iš pagarbos, nusižeminimo ar ko maldaujant klupinėti, kristi veidu žemyn: Regėdamas Korneliusą, puldinė́jantį kójump jo, idant jam kloniotųs, atatiesė jį. Puldinėjo (puolinėjo) dukterėlė močiutei keliuosna.
po akimìs puldinė́ti klupinėti, žemai nusilenkti atiduodant pagarbą: Ir mes puldinė́kimeg po jo akim̃.
antpuldinė́ti. antpulti 1; užpuldinėti: Še tau raktai gaspadinės, dabok juosius, ir jagu kas antpuldinė́tų ant tavęs, su jaisiais ginkis. Jiems valnu antpuldinėti ant mūsų, o mums ginties nėra valnu.
apipuldinė́ti

1. apstoti, apspisti: Kap ėmė appuldinė́t [arklį turguje],
tai ėmė kelt ir jo cienią.

2. vis labiau įsisirgti, eiti silpnyn: Važiuok pas daktarą, regėt, kad serga, kad va ovai čėso vis negerėja, o appuldinė́ja.
atpuldinė́ti. atpulti.

1. mažėti, silpnėti: Šiltinė in devintai dienai priauga, paskui atpuldinė́ja.

2. pasitraukti, atkristi: Tūkstantimis atpuldinės prieštarnykai jo.
įpuldinė́ti

1. įpulti 5; dažnai patekti: Idant jumus neduotų daugesn nuodėmosn inpuldinėt. Nudraustų. ir nuog kitų tūlų nusidėjimų, kuriuosna Ažugavėniose labiausiai inpuldinėja.

2. (wpadać). įtekėti: Kotra. inpuldinė́ja Nemunan.
išpuldinė́ti.

1. iškraičioti: Namas labai nuskurdo, vanduo bėga per viršų, langai išpuldinėjo. Pagaišo ir išpuldinė́j [o] [paukščiukai].

2. greitai išlakstyti lauk: Visi išpuldinė́j [o] [iš karietos],
gal nenorėj [o] užmokėt.

3. pasitraukti, pasišalinti: Daug žmonių. ižg jos. išpuldinė́ja ing tūlus heretikų paklydimus.

4. (wypadać) pakliūti, pasitaikyti: Atvažiuosim Vilniun, kadui išpuldinė̃s.
nupuldinė́ti

1. nupulti 1: Juk žmonės gyvena ant visos žemės, kaipgi jie nenupuldinėja? Veseilios nupuldinėja ratai, sutrūkinėja skripkos.

2. nuvargti puldinėjant, lakstant: Nusipuldinė́si čia apie stalą bepuldinėdamas.
prapuldinė́ti

1. prapulti 1: Prapuldinė́ja i kiaulės, i avelės. O čia dar pradėjo vakarais Rapolas prapuldinėti iš namų. Apšoks liuobą, ir nebėr jo. išnykti: Keltuvos in mėšlo stovėj [o],
ir [srutos] prapuldinė́jo mėšle.

2. paklysti: Žmogus prapuldinė́ji tuosa medžiuosa.

3. vargti, žūti: Tep ir prapuldinė́jam su darbais.
pripuldinė́ti

1. pakankamai, daug kartų pulti.

2. pripulti
10.
supuldinė́ti.

1. suzmegti: Nuog pieno supuldinė́ja pyragas.

2. visiems greitai sugulti: An žemės supuldinė́jo [išgirdę šūvį].
užpuldinė́ti. užpulti:

1. Totoriai nesiliovė užpuldinėti to krašto. Vilkai ir karves užpuldinė́j [o],
ir avis užpuldinė́j [o]. Kituose šonuose girdėjau, kad kalbėjo, kad užpuldinėjo gyvulius. Negalėdamas įveikti viešai, užpuldinėja iš pasalų. Žinojo, kad policija užpuldinėja ir ima už lietuviškas knygas.

2. Nepykite už tai ir nesakykite, būk užpuldinėjau ant kunigijos ir tikėjimo. Par daug neužpuldinė́k – nekalta vaikas. Vieni kitus visaip užsipuldinėjo. Matai, kaip neteisingai užsipuldinėjai.

3. dažnai apimti (kokiai būsenai): Pagundinimai užpuldinėja ant manęs.

4. sutrikti, užsikirsti. Kap išsigando nebagas, tai nuog to ėmė ir kalba užpuldinė́t. Kap susgurino, tai ir župuldinė́ja dabar kalba. Jis jau dvidešimt metų kap užpuldinė́ja (mikčioja) .

5. veržtis: Minios užpuldinėjo ant Jėzaus, adant klausytų žodžio jo.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'ipuldineti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasSapnininkasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2024 www.zodynas.lt
Draugai: TV Programa Vārdnīca Horoskopai Skaičiuoklė Juegos Friv
x