švebeldúoti, -úoja, -ãvo. švèbelduoti, -uoja, -avo. švebeldžiuoti:
1. Ką jis švebeldúoja, aš nieko nesuprantu. Kaipgi anas nešvebelduõs, kad nė vieno dančio neturi.
2. Švebeldúoja švebeldúoja, lyg kas čia jo klauso.
3. Visų trijų šeimos, sekdamos ponus ir pataikaudamos klebonui, sekmadieniais švebelduodavo lenkiškai.
iššvebeldúoti. švepluojant pasakyti: Marytė, pati jaunoji, devintų metų geltonplaukė, vikriai iššvebeldavo pasaką „Vilkas ir ėriukas“.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.