Terminas „fariziejus“ kilęs iš fariziejų – senovės judėjimo Palestinoje, žymaus griežtu religinių taisyklių laikymusi ir formalizmo. Šiuolaikinėje kalboje jis vartojamas perkeltine prasme:
Reikšmė:
Asmuo, kuris išoriškai demonstruoja pamaldumą ar moralinį griežtumą, bet iš tiesų yra veidmainis, dogmatiškas ar netolerantiškas. Dažnai siejamas su fanatizmu, stačiokiškumu ar veidmainyste.
Pavyzdžiai vartojimo:
1. „Nepamiršk, kad jis – tikras fariziejus: sekmadaliniais skelbia meilę artimui, o darbe niekina visus.“
2. „Politinės diskusijos su juo virsta fariziejų pamokslais – jis nieko neklauso, tik moko.“
3. „Toks fariziejus! Rėkia apie dorovę, o pats slapta pažeidė įstatymus.“
Trumpai:
Fariziejus – veidmainis dogmatikas, kuris reikalauja griežtų standartų kitiems, bet pats jų nesilaiko arba elgiasi iš aukšto.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.