fantastiškumas
Fantastiškumas – tai literatūros kryptis arba elementas, kai į įprastą, realistišką pasaulį įsiveržia antgamtinis, nepaaiškinamas reiškinys, keliantis abejonių ir įtampos. Pagrindinis bruožas – dviprasmiškumas: ar įvykis turi magišką paaiškinimą, ar jį galima racionaliai interpretuoti.
Pagrindinės savybės:
1. Realumo ir antgamtinio susipynimas – fantastinis elementas sutrikdo kasdienybę.
2. Neaiškumas – skaitytojas lieka abejingas, kaip interpretuoti įvykį.
3. Psichologinė įtampa – dažnai atspindi veikėjo vidinę krizę ar baimę.
Pavyzdžiai:
- N. Gogolio „Šnoras“ – gyva nosis atsiskiria nuo veido ir gyvena savarankiškai.
- A. Puškino „Pikų dama“ – mirusios grafienės šmėkla atskleidžia laiminčią kortų kombinaciją.
- F. Dostojevskio „Dvyniai“ – veikėjas susitinka savo dvasių dvynį, kuris gali būti haliucinacija.
- H. L. Borgeso literatura – neretai fantastiški elementai (pvz., begalinė biblioteka) traktuojami kaip metaforos.
Fantastiškumas dažnai naudojamas atskleisti žmogaus psichologiją, socialinę kritiką ar egzistencines problemas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.