Eiliakalystė – tai eilėraščio skaitymas ar deklamavimas su pernelyg iškalbingu, dirbtiniu, teatrališku ar perdėtu tonu, kuris trukdo natūraliai išraiškai.
Pagrindiniai bruožai:
- Dirbtinė, pernelyg emocinga intonacija.
- Per didelis gestikuotumas.
- Kalbėjimas „papuolusiu“ tonu.
- Dėmesys ne turiniui, o išorinei formai.
Pavyzdžiai:
1. Mokyklinėje scenoje, kai mokinys deklamuoja eilėraštį per aštriai keldamas ir nuleisdamas balsą, net kai to nereikalauja tekstas.
2. Poetiniuose vakaruose, kai dalyvis skaito liūdnus eilėraščius su pernelyg dramatišku verksmu balse.
3. Televizijos laidose, kai pranešėjas deklamuoja poeziją perdėtai patosiškai, primenant senus teatrus.
Trumpai: tai perdetas, nenatūralus eilėraščių skaitymo būdas, dažnai sukeliantis komišką ar nemalonų įspūdį.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.