bujonėlis
Bujonėlis – tai mažybinė, švelniai juokaujanti ar meili forma žodžio bujonas (sultinys). Dažnai vartojama šnekamojoje kalboje ar šeimoje.
Reikšmės atmainos:
1. Tiesioginė: Mažas kiekis sultinio, dažnai vaikui ar sergančiam.
Pavyzdys: „Išgerk šitą karštą bujonėlį, kad atsigautum.“
2. Perkeltinė/švelnus juokelis: Apie silpną, praskiestą gėrimą ar maistą.
Pavyzdys: „Ši arbata – tiesiog bujonėlis, be jokio skonio.“
3. Meili pravardė: Kartais vartojama apie mažą vaiką ar mylimą žmogų (retai).
Pavyzdys: „Ei, bujonėli, ateik čia!“ (kreipiantis į vaiką).
Trumpai: tai šiltas, neformalus žodis, susijęs su sultiniu arba naudojamas metaforiškai.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.