.
stùpyti, -ija (-yja), -ijo (-yjo) (ycтyпaть)
1. užleisti (savo vietą): Vėl pašokęs ir atsigėręs, atejo į lovą atgal, prašydamas išganytojaus, kad stupytų nuo sienos savo vietą.
2. atsisakyti savo ketinimų, nusileisti: Nestùpykiva, kaimyne! Palauk, jis nestùpys – po kelių metų atsimins. Kad i nėr kaip jam priešytis, vis tiek nenoria stùpytis. dovanoti nusikaltusiam, atleisti: Už sumušimą tai aš anam nestùpysiu.
3. sutikti (dėl kainos): Et, aš jau ant trijų stùpiju. Nesistùpija be dvie šimtų.
atstùpyti
1. atsitraukti.
2. atleisti (iš darbo, užimamos vietos): Kad nemokėjo apseiti tai ir atstùpijo iš vietos.
pastùpyti
1. leisti, užleisti: Eisu pas kaimyną prašyti, ka pastùpytų pirma mun išsikulti. Aš jam pastùpyjau savo krėslą.
2. atleisti, dovanoti: Priešinykams netur būti pastupyta.
užstùpyti
1. perleisti, užleisti: Žydas devė anam piningų, o tas Dimša užstùpijo anam butą. Ans tos vietos niekam ir neužstùpijo.
2. nusileisti: Verčiaus visumet užstupyk – kožnam nuleisk. Jaunesnis vyresniam turia užsistùpyt.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.