kalė́jimas.
1. →. kalėti 1: Kalėjimus. kentė. Gaudavo. ir kalėjimus iškentėti.
2. namai laikyti asmenims, kuriems atimta laisvė: Sugavo ir nugabeno į kalėjimą. Jis metė jį į kalėjimą. Laisvės atėmimas, uždarant į kalėjimą. Kalėjimai saulę pagrobia ir laisvą vėjelį laukų. Grasos kalėjimas. Vogtu arkliu tik kalėjiman važiuoti. Iš kalėjimo nebgalėjo ano išleisti. Ižg. kalėjimo išpirkti. butumbime. Įmetė juodu į kalėjimą iki rytojui. Carinė Rusija buvo tautų kalėjimas.
apkalė́jimas.
1. →. apkalėti: Aš gatavas esmi su tavimi į apkalėjimą ir smertį eiti.
2. nelaisvė, vergovė: Aš tave gelbėsiu. iš jų apkalėjimo žemės. Praneškite apkalėjimą mano sūnų ir dukterių.
atkalė́jimas. →. atkalėti 1: Pasitenkino jųjų atkalėjimu ir paleido.
iškalė́jimas. →. iškalėti 1: Teismas gali pailginti iškalėjimą paprastajame kalėjime ligi dvejų metų.
nusikalė́jimas. →. nukalėti
2. Kas to šunies buvęs nusikalėjimas (nusibuvimas vietoje), galia ir pablūsti belakstydamas. Tokiems vaikams tas nusikalėjimas nė už ką.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.