Teocentrizmas – tai pasaulėvaizdis, kurio centre yra Dievas arba dieviškasis, o žmogus ir jo veikla laikomi antriniais. Tai buvo vyraujanti filosofinė ir kultūrinė paradigma Viduramžiais.
Pagrindinės savybės:
- Visų reiškinių paaiškinimas per dieviškąją valią.
- Menas, mokslas, filosofija siekia atskleisti Dievo tiesą.
- Visuomenė ir valdžia grindžiama religine doktrina (pvz., krikščionių Bažnyčia).
Pavyzdžiai:
1. Viduramžių filosofija (pvz., Tomas Akvinietis) – mokslas kaip tikėjimo pagalbininkė.
2. Gotikinė architektūra – katedros su aukštais skliautais ir vitražais, nukreiptos į dangų.
3. Dantės „Dieviškoji komedija“ – alegorinis kelionės į pragarą, skaistykvę ir rojų aprašymas.
4. Inkvizicija – religinės doktrinos gynimas kaip visuomenės pagrindas.
5. Geocentrinė teorija – visata sukurta Dievo, su Žeme centre.
Teocentrizmas atitrauktas per Renesansą, kai žmogus (humanizmas) buvo padėtas į centrą.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.