literatūrocentriškas
Literatūrocentriškas – tai požiūris ar metodas, kuris literatūrą laiko savarankišku ir savaiminiu meniniu reiškiniu, dažnai analizuojant tekstus be tiesioginės sąsajos su socialiniu, istoriniu ar autoriaus biografiniu kontekstu. Pagrindinis dėmesys skiriamas pačiam tekstui: jo struktūrai, stiliui, ženklų sistemai, poetikai.
Pagrindiniai bruožai:
- Tekstas laikomas savarankišku objektu.
- Svarbiausia – vidinė teksto logika, o ne išoriniai veiksniai.
- Dažnai naudojama struktūralistinė ir naujakritikinė metodika.
Pavyzdžiai:
1. Analizuojant eilėraštį – nagrinėjami jo metras, rimų schema, vaizdiniai, o ne autoriaus gyvenimo aplinkybės ar epocha.
2. Romano tyrimas – dėmesys siužeto struktūrai, pasakotojo pozicijai, stilistinėms figūroms, simbolių tinklui.
3. Formalistinis požiūris (pvz., rusų formalizmas) – analizė, kaip literatūrinės technikos („priemonės“) sukuria meninį efektą.
Trumpai: Literatūrocentriškumas – tai tekstocentriškas literatūros tyrimo būdas, kuris ignoruoja kontekstą, o koncentruojasi į pačios literatūros formą ir vidines sąveikas.
- Tarptautiniai žodžiai: televizija
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.