eilėkala

Eilėkala – tai eilėraščio eilutė, kurios pabaigoje nėra rimto (stovi viena, be rimties poros). Ji dažnai naudojama siekiant pabrėžti mintį, sukurti pauzę arba pakeisti ritmą.

Pavyzdžiai:
1. J. Marcinkevičiaus „Mėnuo“:
„Ir vėl nusileidžia mėnuo / Į tamsius miško takus, / Ir niekas jo nesulaiko, / Ir niekas jo nematys.“
Paskutinė eilutė – eilėkala.

2. K. Donelaičio „Metai“:
„Tu, saulė, visur švieči, / Tik man vienai tamsa.“
Antroji eilutė yra eilėkala.

3. L. Jacinevičiūtės eilėraštyje:
„Lietus lyja per naktį, / O aš klausausi.“
Čia antroji eilutė veikia kaip eilėkala.

Įrašas
Paaiškinimas	Eilėkala – tai eilėraščio eilutė, kurios pabaigoje nėra rimto (stovi viena, be rimties poros). Ji dažnai naudojama siekiant pabrėžti mintį, sukurti pauzę arba pakeisti ritmą. Pavyzdžiai: 1. J. Marcinkevičiaus „Mėnuo“: „Ir vėl nusileidžia mėnuo / Į tamsius miško takus, / Ir niekas jo nesulaiko, / Ir niekas jo nematys.“ Paskutinė eilutė – eilėkala. 2. K. Donelaičio „Metai“: „Tu, saulė, visur švieči, / Tik man vienai tamsa.“ Antroji eilutė yra eilėkala. 3. L. Jacinevičiūtės eilėraštyje: „Lietus lyja per naktį, / O aš klausausi.“ Čia antroji eilutė veikia kaip eilėkala.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.