analitinė kalba
Analitinė kalba – tai kalbos tipas, kuriame žodžių santykiai ir gramatinės reikšmės išreiškiamos ne žodžių galūnėmis, o pagalbiniais žodžiais, žodžių tvarka ir kontekstu. Priešingybė – sintetinės kalbos, kurios naudoja daug linksnių ir asmenavimo.
Pagrindiniai požymiai:
1. Gramatinės funkcijos aiškinamos per griežtą žodžių tvarką (pvz., anglų kalboje „The cat sees the dog“ vs „The dog sees the cat“).
2. Dažnas pagalbinių žodžių (įvardžių, prielinksnių, dalelyčių) vartojimas vietoje galūnių.
3. Mažai arba nėra linksnių, giminės, asmenavimo formų.
Pagrindiniai pavyzdžiai:
- Anglų kalba – tipiška analitinė kalba: „I will have been working“ (būsimasis tęstinis laikas su keturiais pagalbiniais žodžiais).
- Kinų mandarinų kalba – visiškai analitinė: nėra linksnių, laikų, o reikšmės priklauso nuo žodžių tvarkos ir dalelyčių (pvz., „le“ – veiksmažodžio užbaigtumo dalelytė).
- Prancūzų kalba – turi analitinių bruožų: „Je suis allé(e)“ (pagalbinis veiksmažodis „être“ ir dalyvis, vietoj sintetinės formos).
- Bulgarų kalba – vienintelė slavų kalbų šeimoje, praradusi daugumą linksnių, perėjusi prie analitinių konstrukcijų.
Analitiniai bruožai būdingi ir lietuvių kalbai tam tikrose konstrukcijose, pvz., būtasis kartinis laikas („esu dirbęs“) ar būsimasis laikas („būsiu skaitęs“).
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.