atonalizmas
Atonalizmas – tai muzikos stilius, kuris atsisako tradicinės tonacijos (pagrindinio tono, tonikos) ir harmonijos taisyklių. Jame nėra aiškaus pagrindinio tono, o visi 12 chromatikos garsų laikomi lygiaverčiais. Atonalizmas suardo įprastą muzikinę hierarchiją ir dažnai sukuria disonansinę, išsibarsčiusią įspūdį.
Pagrindiniai bruožai:
- Nėra pagrindinio tono (tonikos).
- Naudojami visi 12 chromatikos garsų lygiavertiškai.
- Disonansai dažnai neleidžiami į konsonansinius sprendimus.
- Garsai jungiami laisvai, be tradicinių harmonijos taisyklių.
Pavyzdžiai:
1. Arnoldas Šionbergas – vienas pagrindinių atonalizmo pradininkų. Jo kūriniai, pvz., "Mėnulio Pjeras" (Pierrot Lunaire, 1912) arba 5 fortepijoninės pjesės (Op. 23), iliustruoja laisvą tonacijos traktavimą.
2. Albanas Bergas – Šionbergo mokinys, savo operoje "Vozėckas" (Wozzeck, 1925) derina atonalumą su emocine išraiška.
3. Antonas Webernas – jo kūriniai, kaip "Simfonija" (Op. 21), naudoja griežtą 12 garsų techniką (dodekafoniją), kuri išsivystė iš atonalizmo.
Trumpai: Atonalizmas – muzika be pagrindinio tono, kurioje nėra tradicinės harmonijos, o visi garsai lygūs.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.