apeironas
Apeironas (gr. ἄπειρον – „begalinis, neribotas“) – tai senovės graikų filosofo Anaksimandro (apie 610–546 m. pr. Kr.) įvesta sąvoka, reiškianti pirmapradę, amžiną, begalinę ir neapibrėžtą pradmenį, iš kurios atsiranda visa egzistuojanti įvairovė.
Trumpai:
Tai begalinė, nekintanti, nemirtinga pradžia, kuri yra už konkrečių elementų (pvz., vandens, ugnies) ir viską apima bei viską grąžina į save.
Pavyzdžiai sąvokos paaiškinimui:
1. Filosofinis pavyzdys:
Anaksimandro mąstyme apeironas yra kaip amžina, begalinė „žalia medžiaga“, iš kurios atsiranda priešingybės (šilta–šalta, sausa–drėgna), o iš jų – visi pasaulyje esantys daiktai ir gyvybė. Pavyzdžiui, žemė, jūros, žmonės ir žvaigždės galiausiai sugrįžta į apeironą, kad vėl gali atsirasti naujos formos.
2. Metaforinis pavyzdys:
Galima palyginti apeironą su begaline, tamsia erdve prieš Didįjį sprogimą – tai ne konkreti medžiaga, o potencialas, galintis sukurti visatą su visomis jos formomis ir dėsniais.
Svarbu:
apeironas – tai ne medžiaga, o principas, priešingas baigtiniams ir apibrėžtiems elementams. Jis simbolizuoja idėją, kad visatos šaknis yra kažkas peržengiančio ribotą patirtį.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.