antiteatras
Antiteatras – tai teatro kryptis, kuri atmeta tradicinį teatrą, jo formas, siužetus, veikėjus ir santykį su žiūrovu. Ji siekia griauti įprastas teatro taisykles, dažnai naudodama absurdo, provokacijos, improvizacijos ar net chaoso elementus.
Pagrindiniai bruožai:
- Atmetimas siužeto, veikėjų ar logiškos struktūros.
- Provokacija, absurdas, dažnai politinis ar socialinis kritika.
- Aktyvus žiūrovo įtraukimas, kartu naikinant „ketvirtąją sieną“.
- Gali būti minimalistinis, netikėtas ar net anarchiškas.
Pavyzdžiai:
1. „Mergaitės mokykloje“ (rež. Eimuntas Nekrošius) – spektaklyje beveik nėra tradicinio siužeto, veikėjai kalba beveik monosilabiškai, o veiksmas primena ritualą ar vaikišką žaidimą, atmetantį logišką naratyvą.
2. Happenings (pvz., Allan Kaprow ar Jerzy Grotowski kūryba) – improvizuoti, neretai chaotiški veiksmai, kuriuose nėra aiškios ribos tarp aktorių ir žiūrovų, o įvykiai gali būti netikėti ir netgi absurdiški.
3. „Ubu Karalius“ (Alfred Jarry) – laikoma pirmąja absurdo teatro pjesė, kurioje veikėjai yra karikatūriški, siužetas absurdiškas, o kalba provokuojanti, kritikuojanti visuomenę ir valdžią.
Antiteatras dažnai siejamas su absurdo teatru, avangardiniu teatru ar postdramatiniu teatru.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.