akmeizmas
„Akmeizmas“ (rus. акмеизм) – tai XX a. pradžios rusų poezijos modernistinė kryptis, atsiradusi kaip reakcija į simbolizmą. Akmeistai siekė aiškumo, tikslumo, konkrečios vaizduotės ir medžiško pasaulio grožio, atsisakydami simbolistų mistiškumo ir abstrakcijų. Jie propagavo „grįžimą prie žemės“, apdainuodami kasdienius dalykus, istorines temas ir kultūrinius vaizdinius.
Pagrindinės savybės:
- Aiškumas, apibrėžtumas (gr. akmē – „viršūnė, aštrumas“).
- Dėmesys daiktams, formoms, spalvoms.
- Estetinis objektivizmas, atsiribojimas nuo pernelyg asmeniškų simbolių.
Žymiausi atstovai:
- Nikolajus Gumiliovas – akmeizmo ideologas.
- Ana Achmatova – žmogaus psichologijos ir emocijų vaizdavimas.
- Osipas Mandelštamas – kultūros ir istorijos tematika.
Pavyzdžiai:
1. Ana Achmatova – eilėraštyje „Pirmasis portretas“ („Первый портрет“) vaizduoja konkrečius vaizdinius:
„Jis sėdėjo prie lango, žiūrėjo į sodą… / Jo rankos buvo baltos ir plonos.“
Čia akcentuojami tikslūs, regimi detalės.
2. Osipas Mandelštamas – eilėraštyje „Notredamo“ („Notre Dame“) kalba apie architektūrą kaip amžiną, materialų meną:
„Kur romėnų teisėjas teisė svetimą šalį, / Stovi bazilika, ir, kaip pirmasis Adomas, / Vargsta širdimi, žiūrėdamas jos šonus…“
Akmeistinė medžiškumo ir istorinio konkretumo iliustracija.
Trumpai: Akmeizmas – tai poezijos „aiškumo ir formos“ judėjimas, atmetęs simbolistų miglotumą ir siekęs grožio kasdieniame, materialiame pasaulyje.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.