upanišados
"Upanišados" (skr. उपनिषद्) – tai senovės indų filosofiniai ir religiniai tekstai, sudarantys Vedų pabaigą ir vadinami "Vedanta" (t. y. "Vedų pabaiga" arba "Vedų esmė"). Jie sukurti maždaug 800–200 m. pr. Kr. ir yra hinduizmo pamatiniai šaltiniai.
Pagrindinė reikšmė:
Upanišados nagrinėja esminius gyvenimo klausimus – Brahmano (visatos absoliutinės, amžinosios realybės) ir Atmano (individualios sielos arba savasties) vienovę. Jų mokymas grindžiamas idėja, kad pažinę savo tikrąją prigimtį (Atmaną, kuris yra toks pats kaip Brahmanas), žmogus gali išsivaduoti iš samsaros (gimimų ir mirčių ciklo) ir pasiekti mokšą (išlaisvinimą).
Pagrindinės temos:
1. "Tat tvam asi" ("Tai esi tu") – individuali siela (Atmanas) yra viena su visata (Brahmanu).
2. Meditacija ir savęs pažinimas kaip kelias į tiesą.
3. Karma ir reinkarnacija.
4. Mokša kaip galutinis gyvenimo tikslas.
Pavyzdžiai upanišadų:
1. "Čhandogja Upanišada" – Čia randamas garsusis dialogas tarp mokytojo Udalakos ir jo sūnaus Švetaketo, kuriame mokytojas aiškina, kaip visa gyvybė kyla iš vienos esaties, o pabaigoje sako: "Tat tvam asi" ("Tai esi tu").
2. "Brihadaranjaka Upanišada" – Viena iš seniausių ir svarbiausių, kurioje filosofas Jadžniavalkja aiškina, kad Atmanas (savastis) yra nemirtingas ir visur esantis. Čia taip pat minimas neti neti ("ne tai, ne tai") principas – Brahmano negalima apibūdinti žodžiais, tik per neigimą.
Trumpai:
Upanišados yra Vedų filosofinė esmė, skelbianti, kad žmogaus vidinė savastis yra viena su visatos dvasine realybe, o tai gali būti suvokta per savęs pažinimą ir meditaciją. Jos darė įtaką ne tik hinduizmui, bet ir budizmui, džainizmui bei Vakarų filosofijai.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.