Supletyvizmas [pranc. supplétif — pridėtinis], žodžio formų sudarymas iš įv. šaknų, pvz., liet. „aš" ir „manęs";
Δ būdingas indoeuropiečių kalboms.
Reikšmė: tai morfologinis reiškinys, kai to paties žodžio formos sudaromos iš skirtingų, nesusijusių kamienų.
Pavyzdžiai:
1. Veiksmažodis „būti“:
esu (esamasis laikas) – buvau (būtasis laikas) – būsiu (būsimasis laikas).
2. Įvardis „aš“:
aš (vardininkas) – manęs (kilmininkas) – man (naudininkas).
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.