nunkupacija
Nunkupacija (lot. nuncupatio – „pavadinimas, įvardijimas“) – tai žodinė pareiškimų ar testamentų forma, kai dokumento turinys išreiškiamas žodžiu, o ne raštu, arba kai žodžiu patvirtinamas ir interpretuojamas jau parašytas tekstas.
Trumpai:
Tai žodinė pareiškimo forma, dažniausiai susijusi su testamentais ar įsipareigojimais, kai svarbu ne tik parašytas tekstas, bet ir žodinis jo patvirtinimas ar aiškinimas.
Pavyzdžiai:
1. Romėnų teisėje:
Testamentas galėjo būti nunkupacinis – tai reiškė, kad testuotojas žodžiu paskelbdavo savo paskutinę valią liudininkų akivaizdoje, net jei testamentas buvo ir parašytas. Žodinis pareiškimas buvo privalomas ir suteikdavo dokumentui galiojimą.
2. Šiuolaikinėje teisėje (retai vartojama):
Terminas gali būti naudojamas kalbant apie žodinį įsipareigojimų patvirtinimą, pvz., sutartyje, kurios sąlygos papildomai aiškinamos žodžiu ir tai laikoma esmine dalimi.
Pavyzdys: „Sutarties punktas buvo nunkupacinis – jį aiškino pats vadovas per susitikimą, nors dokumente tai nebuvo išsamiai aprašyta.“
Pastaba: Šis terminas yra retas ir dažniausiai vartojamas specialiojoje (teisinėje, istorinėje) literatūroje.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.