Neoaugustinizmas
Neoaugustinizmas – tai XX a. filosofinė ir teologinė kryptis, siekianti atnaujinti Šv. Augustino (354–430 m.) idėjas ir pritaikyti jas šiuolaikinėms problemoms. Pagrindinis dėmesys skiriamas žmogaus vidiniam gyvenimui, valios laisvei, malonei ir meilės ontologijai, dažnai priešinantis racionalistinei ar materialistinei kultūrai.
Pagrindiniai bruožai:
1. Vidinio patyrimo svarba – tiesa ieškoma ne tik intelektu, bet ir per asmeninę patirtį bei vidinį nušvitimą.
2. Valios laisvė ir malonė – pabrėžiamas žmogaus norų ir Dievo malonės santykis.
3. Meilės ontologija – meilė (kaip sąvoka, kylanti iš Augustino „Apgavystės miesto“) laikoma esmine realybės ir etikos dalimi.
4. Kritika modernumo – dažnai kritikuojamas šiuolaikinis sekuliarizmas ir perteklinis pasitikėjimas mokslu.
Pavyzdžiai:
1. Filosofas Martinas Heideggeris – jo darbuose atsiranda augustiniškos motyvacijos (pvz., rūpestis, laiko samprata), nors jis ir transformuoja Augustino idėjas egzistenciniu kontekstu.
2. Teologas Henri de Lubac – prancūzų jezuitas, kuris neoaugustiniškai aiškino malonės ir gamtos santykį, priešinantis tomistiniam „grynam gamtiniam“ požiūriui.
3. Hannah Arendt – savo disertacijoje „Meilės samprata pas Augustiną“ nagrinėjo augustinišką meilės filosofiją kaip atsaką į modernias politines ir socialines problemas.
Trumpai tariant: Neoaugustinizmas – tai Šv. Augustino tradicijos atnaujinimas, siekiantis per vidinę patirtį, meilę ir malonę atrasti prasmę šiuolaikiniame pasaulyje.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.