indulgencija

Indulgencija (lot. indulgentia – atlaidumas, malonė) – tai katalikų bažnyčijos teologinė sąvoka, reiškiančia nuodėmių laikinių kančių atleidimą, gautą per Bažnyčią iš Dievo malonės ištakų.

Trumpai:
Tai ne nuodėmės atleidimas (kuris gaunamas per išpažintį), bet kančių, kurias reikėtų patirti pragare ar skaistyklėje už nuodėmes, sumažinimas ar panaikinimas.

Pagrindas: Bažnyčia tiki, kad turi „malonių ištakų“ per Jėzaus Kristaus ir šventųjų nuopelnus, kurias gali paskirstyti tikintiesiems.

Pavyzdžiai:

1. Plenarinė indulgencija – suteikiama tam tikromis progomis (pvz., Jubiliejaus metais) ir visiškai atleidžia nuo visų laikinų kančių už nuodėmes.
Pvz.: Romoje skelbiamas „Šventųjų durų“ atidarymas per Jubiliejų – piligrimams, atlikusioms nustatytas sąlygas (malda, išpažintis, komunija), suteikiama plenarinė indulgencija.

2. Dalinė indulgencija – atleidžia dalis laikinų kančių.
Pvz.: Giedant tam tikras maldas („Garbinkime Tave, Viešpatie“), naudojant palaimintus objektus (rožančius, kryželius), ar atliekant gerus darbus (lankant sergančius) galima gauti dalinę indulgenciją.

3. Indulgencijos už mirusiuosius – gali būti paskiriamos mirusiųjų sieloms skaistyklėje.
Pvz.: Lapkričio mėnesį lankantis kapinėse ir meldžiantis už mirusiuosius, tikinčiasis gali tam tikromis sąlygomis gauti indulgenciją, kurią skiria mirusiesiems.

Svarbu: Indulgencija nėra:
- Nuodėmės atleidimas (tai suteikia išpažintis).
- Leidimas nusidėti ar nuodėmės „atpirkimas“ už pinigus (tai buvo piktnaudžiavimas, kurį pataisė Reformacija).
- Garantija, kad žmogus pateks į dangų – tai tik kančių sumažinimas.

Indulgencijos teologija yra sudėtinga ir grindžiama Bažnyčios mokymu apie bendrystę šventųjų, malonės ištakas ir atpirkimo per Kristų prigimtį.

• Terminai: indulgencija

Įrašas
Paaiškinimas	Indulgencija (lot. indulgentia – atlaidumas, malonė) – tai katalikų bažnyčijos teologinė sąvoka, reiškiančia nuodėmių laikinių kančių atleidimą, gautą per Bažnyčią iš Dievo malonės ištakų. Trumpai: Tai ne nuodėmės atleidimas (kuris gaunamas per išpažintį), bet kančių, kurias reikėtų patirti pragare ar skaistyklėje už nuodėmes, sumažinimas ar panaikinimas. Pagrindas: Bažnyčia tiki, kad turi „malonių ištakų“ per Jėzaus Kristaus ir šventųjų nuopelnus, kurias gali paskirstyti tikintiesiems. Pavyzdžiai: 1. Plenarinė indulgencija – suteikiama tam tikromis progomis (pvz., Jubiliejaus metais) ir visiškai atleidžia nuo visų laikinų kančių už nuodėmes. Pvz.: Romoje skelbiamas „Šventųjų durų“ atidarymas per Jubiliejų – piligrimams, atlikusioms nustatytas sąlygas (malda, išpažintis, komunija), suteikiama plenarinė indulgencija. 2. Dalinė indulgencija – atleidžia dalis laikinų kančių. Pvz.: Giedant tam tikras maldas („Garbinkime Tave, Viešpatie“), naudojant palaimintus objektus (rožančius, kryželius), ar atliekant gerus darbus (lankant sergančius) galima gauti dalinę indulgenciją. 3. Indulgencijos už mirusiuosius – gali būti paskiriamos mirusiųjų sieloms skaistyklėje. Pvz.: Lapkričio mėnesį lankantis kapinėse ir meldžiantis už mirusiuosius, tikinčiasis gali tam tikromis sąlygomis gauti indulgenciją, kurią skiria mirusiesiems. Svarbu: Indulgencija nėra: - Nuodėmės atleidimas (tai suteikia išpažintis). - Leidimas nusidėti ar nuodėmės „atpirkimas“ už pinigus (tai buvo piktnaudžiavimas, kurį pataisė Reformacija). - Garantija, kad žmogus pateks į dangų – tai tik kančių sumažinimas. Indulgencijos teologija yra sudėtinga ir grindžiama Bažnyčios mokymu apie bendrystę šventųjų, malonės ištakas ir atpirkimo per Kristų prigimtį.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.