fioritūra
Fioritūra (iš ital. fioritura – „žiedai, puošmenos“) – tai muzikos terminas, reiškiantis ornamentinį melodijos papuošimą, dažniausiai improvizuojamais arba įrašytais floridais, vingiuotais prailginimais, arpežais, tremolo ir kitais dekoratyviniais elementais. Fioritūros dažniausiai naudojamos vokalinėje muzikoje (ypač operoje, bel kantuje) ir instrumentinėje muzikoje (pvz., baroko ar romantizmo epochose), norint paryškinti atlikėjo techniką, išraišką ar papuošti melodiją.
Trumpai: Tai melodijos puošimas sudėtingais ornamentais.
Pavyzdžiai:
1. Operoje – daugelis G. Verdžio, V. A. Mocarto ar G. F. Händelio arijų turi fioritūrų, kurias dainininkai atlieka prie melodijos pagrindo.
Pvz.: V. A. Mocarto operoje „Stebuklingoji fleita“ Karalienės nakties arijoje (Der Hölle Rache) yra sudėtingų fioritūrų, reikalaujančių puikios vokalistės technikos.
2. Instrumentinėje muzikoje – baroko epochos kompozitoriai (pvz., J. S. Bachas, A. Vivaldis) dažnai naudojo fioritūras smuikiniuose ar klavesininiuose koncertuose.
Pvz.: A. Vivaldi „Vasaros“ koncerto (Vivaldi Four Seasons – Summer) pirmajame judesyje yra greitų, ornamentuotų smuiko pasažų, kurie gali būti laikomi fioritūromis.
3. Bel kantas – šiame vokalinio stiliuje fioritūros yra esminis elementas, padedantis perteikti emocijas ir pagyvinti melodiją.
Pvz.: G. Donicetis operoje „Mylimoji“ (L'elisir d'amore) arijoje Una furtiva lagrima giedantiesiems tenorams dažnai leidžiama improvizuoti fioritūras kadencijose.
Svarbu: Fioritūra nėra griežtai fiksuota – ji gali būti improvizuojama pagal atlikėjo įgūdžius ir epochos stilių.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.