enklitikas
Enklitika – tai trumpas, nekintantis žodis (dažniausiai dalelytė, įvardis ar veiksmažodžio forma), kuris kalboje prisišlieja prie kito žodžio (dažniausiai prie veiksmažodžio ar kitos svarbesnės kalbos dalies) ir neturi savo kirčio. Jis tariamas kaip viena su tuo žodžiu ritminė visuma.
Pagrindiniai požymiai:
- Neturi savarankiško kirčio.
- Stovi po kirčiuoto žodžio.
- Dažnai sutrumpėja arba jungiasi su gretimu žodžiu.
Pavyzdžiai lietuvių kalboje:
1. Grįžk-ime („grįžkime“)
– čia -ime yra enklitinis veiksmažodžio galūnės elementas.
2. Ar jis ateina?
– ar (klausimo dalelytė) yra enklitika, prisišliejanti prie veiksmažodžio.
3. Duok man tą knygą!
– man (įvardis naudininko linksniu) gali būti traktuojamas kaip enklitinis elementas.
4. Jis gi žino atsakymą.
– dalelytė gi yra enklitika.
Kitose kalbose:
- Lotynų kalboje: que („ir“), pvz., Senatus Populusque Romanus („Senatas ir Romos liaudis“).
- Anglų kalboje: trumpos formės kaip 'm, 's, 're (I'm, he's, they're).
- Graikų kalboje: dalelytės kaip μέν, δέ.
Trumpai: Enklitika – tai kalbos dalis be kirčio, kuri „kabina“ prie gretimo kirčiuoto žodžio ir su juo sudaro vieną prozodinį vienetą.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.