empiriomonizmas
Empiriomonizmas – tai filosofinė pozicija, kuri sieja empirizmą (žinojimas kilęs iš patirties) su monizmu (visa tikrovė yra viena esybė arba viena substancija). Pagrindinė idėja: visa, ką mes suvokiame ir pažįstame, yra vieninga, materiali arba neutrali tikrovė, o visa žinojimo įvairovė kyla iš patirties (empirinio stebėjimo).
Trumpai:
Tai bandymas suvienyti mokslinį stebėjimą (empiriją) su vieninga pasaulio samprata (monizmu), dažnai atmetant dvigubą substanciją (pvz., materijos ir sąmonės atskyrimą).
Pavyzdžiai:
1. Aleksandro Bogdanovo filosofija
Rusų filosofas ir mokslininkas Aleksandras Bogdanovas (1873–1928) sukūrė empiriomonizmą kaip marxizmo variantą. Jis teigė, kad visi reiškiniai – tiek fiziniai, tiek psichiniai – yra vienodos „patirties“ formos, o skirtumas tarp „objektyvaus“ ir „subjektyvaus“ yra tik organizavimo lygmens klausimas. Pvz., akmuo (fizinis objektas) ir mintis apie akmenį (psichinis reiškinys) yra vienos neutralios „patirties“ skirtingi aspektai.
2. Mokslinis redukcionizmas
Kai kurie mokslininkai, analizuodami sąmonę ar socialinius reiškinius, gali remtis empiriomonistine mintimi: viskas, kas egzistuoja, yra materialaus pasaulio dalis, o visos sudėtingos sąvokos (pvz., meilė, teisingumas) gali būti paaiškintos per fizinius procesus ir empirinį tyrimą. Pvz., neurobiologas teigtų, kad „sąmonė“ yra smegenų neuronų veiklos produktas – vienintelė empirinė tikrovė.
Svarbu atskirti:
- Empirizmas – žinojimas iš patirties.
- Monizmas – viskas yra viena (pvz., materija, energija arba „neutrali substancija“).
- Empiriomonizmas – jų sintezė: patirtis atskleidžia vieningą tikrovę.
Terminas retai vartojamas šiuolaikinėje filosofijoje, bet išlieka istoriniu konceptu, susijusiu su mokslinio materializmo ir vieningo pasaulėvaizdžio paieškomis.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.