dziudo

„Dziudo“ (dažniau vartojama forma „džiudo“) – tai modernus japonų kovos menas, kurio pagrindas yra įvairios griebimų, metimų ir smūgių technikos, o ne fizinė jėga. Džiudo akcentuoja priešininko jėgos panaudojimą prieš jį patį, techniką ir pusiausvyrą.

Trumpai:
- Kilmė: Japonija (įkūrėjas Džigorō Kanō, XIX a. pabaiga).
- Pagrindas: Metimai, griebimai, kai kurie smūgiai.
- Principas: „Minimalus pastangų kiekis, maksimalus rezultatas“.
- Svarba: Ne tik sportas, bet ir ugdymas (disciplina, pagarba, savikontrolė).

Pavyzdžiai:
1. Sportinis: „Olimpinėse žaidynėse džiudo yra vienas populiariausių kovos menų.“
2. Praktinis: „Džiudo technikos dažnai naudojamos policininkų ir sargybinių rengime.“
3. Filosofinis: „Džiudo ne tik moko kovoti, bet ir ugdo charakterį bei savikontrolę.“

Dėmesio: Lietuviškai teisingiausia rašyti „džiudo“ (su „dž“), nors šnekamojoje kalboje kartais girdimas ir variantas „dziudo“.

• Terminai: dziudo

Įrašas
Paaiškinimas	„Dziudo“ (dažniau vartojama forma „džiudo“) – tai modernus japonų kovos menas, kurio pagrindas yra įvairios griebimų, metimų ir smūgių technikos, o ne fizinė jėga. Džiudo akcentuoja priešininko jėgos panaudojimą prieš jį patį, techniką ir pusiausvyrą. Trumpai: - Kilmė: Japonija (įkūrėjas Džigorō Kanō, XIX a. pabaiga). - Pagrindas: Metimai, griebimai, kai kurie smūgiai. - Principas: „Minimalus pastangų kiekis, maksimalus rezultatas“. - Svarba: Ne tik sportas, bet ir ugdymas (disciplina, pagarba, savikontrolė). Pavyzdžiai: 1. Sportinis: „Olimpinėse žaidynėse džiudo yra vienas populiariausių kovos menų.“ 2. Praktinis: „Džiudo technikos dažnai naudojamos policininkų ir sargybinių rengime.“ 3. Filosofinis: „Džiudo ne tik moko kovoti, bet ir ugdo charakterį bei savikontrolę.“ Dėmesio: Lietuviškai teisingiausia rašyti „džiudo“ (su „dž“), nors šnekamojoje kalboje kartais girdimas ir variantas „dziudo“.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.