žiulvitis

Žiulvitis – tai žargoninis žodis, reiškiantis nepagarbų, apsimetantį draugišką kreipimį į vyrą (dažnai nepažįstamą). Kilęs iš rusiško žargo žodžio „жулик“ (apgavikas, sukčius). Lietuvių kalboje vartojamas šmaikščiai ar paniekiai.

Pavyzdžiai:
1. „Ei, žiulviti, kur skubi?“ (kreipimasis į nepažįstamą vyrą gatvėje).
2. „Neklausyk to žiulvičio!“ (apie vyrą, kurio patarimas atrodo įtartinas).
3. „Sveikas, žiulviti! Kaip laikaisi?“ (šmaikštus, bet šiek tiek įžūlus sveikinimas).

Pastaba: Nenaudotinas oficialioje ar pagarbioje kalboje.

Įrašas
Paaiškinimas	Žiulvitis – tai žargoninis žodis, reiškiantis nepagarbų, apsimetantį draugišką kreipimį į vyrą (dažnai nepažįstamą). Kilęs iš rusiško žargo žodžio „жулик“ (apgavikas, sukčius). Lietuvių kalboje vartojamas šmaikščiai ar paniekiai. Pavyzdžiai: 1. „Ei, žiulviti, kur skubi?“ (kreipimasis į nepažįstamą vyrą gatvėje). 2. „Neklausyk to žiulvičio!“ (apie vyrą, kurio patarimas atrodo įtartinas). 3. „Sveikas, žiulviti! Kaip laikaisi?“ (šmaikštus, bet šiek tiek įžūlus sveikinimas). Pastaba: Nenaudotinas oficialioje ar pagarbioje kalboje.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.