žemýbė. žemỹbė.
1. žema vieta, žemuma: Pats gyvena ant aukštybės, o čionai žemybės daiktus nuveizdi ant žemės ir danguj. Nupuolė ant žemybės svieto to, ant vietų bjaurių peklos. Ir tarė jiems: „Jūs este iš žemybės, aš esmi iš aukštybės. Jūs este iš šio svieto, o aš neesmi iš šio svieto“. Jūs iš žemybės este, aš iš aukšto esmi. Pasiuntinys Gabriolas atėjo panosp ant žemybės svieto, iš aukštybės.
2. nusižeminimas, paklusnumas: Bažnyčia, kurią Christus paėmė, buvo … duktė artojo Adomo, neturinti nė jokios aukštybės aba žemybės iž giminės. Neturtė mokia žemybės, puikybė gi kietina širdį. Nes dvasia noria būti aukštybėse, o kūnas ieško žemybių. Koks menkas yra ant žemės jos savęs žinojimas, tiek ji dūsauja žemybėse ir varge. Vaikščiodams keliu žemybės, užėjau verksmo upelį.
3. menkystė, dvasinis nuopuolis: Nėra tokio žodžio, kuris išreikštų begalinę žemybę pažiūrų.
4. Dangaus galybė, žemės žemybė, tau piktybė, man blogybė. Žeme žemybe, tavo piktybė, mano Dievas, mano, duos man gėrybę.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.