vokietėjimas
Vokietėjimas – tai istorinis terminas, reiškiantis vokiečių kultūros, kalbos ar įtakos sklaidą bei įsisavinimą (dažnai priverstinį) kitose tautose ar regionuose. Paprastai vartojamas kalbant apie Vokietijos ekspansiją ar germanizaciją Rytų Europoje (pvz., Baltijos šalyse, Lenkijoje).
Pagrindinės reikšmės:
1. Kultūrinė / kalbinė asimilacija – kitataučių perėmimas vokiečių kalbos, papročių.
2. Istorinis procesas – Vokiečių ordino, Habsburgų ar Vokietijos imperijos politika germanizuoti užkariautas žemes.
3. Kolonizacija – vokiečių gyventojų kėlimas į kitas teritorijas (pvz., Prūsijoje, Silezijoje).
Pavyzdžiai:
- XIII–XVI a. – Vokiečių ordino valdymas Prūsijoje ir Baltijos regione, kur skatintas vokiečių kalbos ir teisės įsigalėjimas.
- XVIII–XIX a. – Prūsijos politika germanizuoti lenkų gyventojus dalyje dabartinės Lenkijos.
- Austrijos-Vengrijos imperija – vokiečių kalbos skatinimas Slovenijoje ar Čekijoje.
- Nacių okupacija – priverstinis vokietėjimas aneksuotose teritorijose (pvz., Poznanėje, Alsase).
Trumpai: Tai priverstinė arba laipsniška germanizacija – vokiečių kultūros įtakos plėtra kitų tautų sąskaita.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.