Terminas virpus – tai senovinis lietuvių kalbos žodis, reiškiantis „viršūnė, viršus, aukščiausia vieta“. Dažniausiai vartotas kalbant apie kalnų, pastatų ar medžių viršūnes.
Pavyzdžiai:
- Kalno virpus pasiekėme tik vakare.
- Medžio virpuje įsikūrė vanagas.
- Bokšto virpus buvo matomas toli.
Šis žodis šiuolaikinėje kalboje beveik nevartojamas, sutinkamas senuosiuose raštuose ar tarmėse.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.