viešnus

"Viešnus" – senas lietuvių kalbos žodis, reiškiantis "svetimas, nepažįstamas, svetimšalis" (dažniausiai apie žmogų ar kilmę). Šiuolaikinėje kalboje beveik nenaudojamas, sutinkamas senuosiuose tekstuose ar tarmėse.

Pavyzdžiai:
1. "Čia atvyko kažkoks viešnus vyras." – Čia atvyko kažkoks svetimas (nežinomas) vyras.
2. "Jis čia viešnus, iš tolimų kraštų." – Jis čia svetimšalis, iš tolimų kraštų.
3. "Kalba viešna, nesuprantu." – Kalba svetima (nežinoma), nesuprantu.

Sinonimai: svetimas, nepažįstamas, svetimšalis.

Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'viesnus' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI ^BETA

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.

Įrašas
Paaiškinimas	"Viešnus" – senas lietuvių kalbos žodis, reiškiantis "svetimas, nepažįstamas, svetimšalis" (dažniausiai apie žmogų ar kilmę). Šiuolaikinėje kalboje beveik nenaudojamas, sutinkamas senuosiuose tekstuose ar tarmėse. Pavyzdžiai: 1. "Čia atvyko kažkoks viešnus vyras." – Čia atvyko kažkoks svetimas (nežinomas) vyras. 2. "Jis čia viešnus, iš tolimų kraštų." – Jis čia svetimšalis, iš tolimų kraštų. 3. "Kalba viešna, nesuprantu." – Kalba svetima (nežinoma), nesuprantu. Sinonimai: svetimas, nepažįstamas, svetimšalis.