užvelti

.
vélti, vẽlia, vė́lė.

1. taršyti, šiaušti: Plaukus vélti. Kam seserelę skriaudi – plaukelius velì, pešioji. Negal surišti, plaukai vẽlas. Storos lūpos kaip du kaušai, kudlos velias ant pakaušio. | Pėtnyčioj reik kaltūnus nuimti, būk daugiaus nevelsias ant galvos. draikyti, raizgyti: Ar nepadėsi kamuolį – kam tus siūlus velì čia dabar? Ką tu čia tus siūlus velì! Prastas dalgis vẽla žolę, nepapjausi. Šita [kuliamoji] mašina vẽlia rugius (prastai kulia) . Pirmažolė skirias, o atolas vẽlias, kai dedi žaginin. Kūlaičiai vẽlas po dalgiu. Nei vẽlias, nei niek siūlai. sūkuriuoti: Pusto, vẽla sniegą į rataną, į dangų trauka.

2. šiaušiant, trinant daryti tvirtesnį, storesnį: Veliamos beveik išimtinai tik gelumbinės medžiagos, austos iš kočiotiniu būdu verptų siūlų. Milą veliu. Milvelė [je] vė́liau milą, pirštines, žekes. Blauzdinės veltos. Išaudę milą vẽlia. Būdavo vandeninis malūnas, tai milus véldavo ir spausdavo. Pandėly būdavo karšykla ir véldavo, ir dažydavo tuos milus. Milą vélt vežėm an mašinų alne Ivjon. Milus vẽlia, birkas duodinė́ja. Reikia vežt vélt milą, nėra kuom apsisegt. Milą ir patys vė́lė, stupon gurino. Anas milelį véldavo, aždirbdavo. Milus vė́liau, visa dirbau. Velì velì, velì velì, kaip jau gaurą pradeda paleisti, jau tuokart išplauni aną. Karštan vandenin milą vẽlia ir anas pasdaro tvirtas ir macnas. Kaip drobinis bus [milas],
kad nevélsi, nekirpsi pūko. Véldavo mileliukus – kaip gelumbė, blizga. Tas milas nesiduoda vẽliamas. Vyrai milą vẽlia, o moterys linus bruka. Kiti vẽla su rankoms an stalu [milą]. Esu i pati vė́lusi [milą],
ne tiktai kitą mačiusi. Véldavo [milą],
į kubilą įsidėdavo i mindavo. Buvo tam tikri tokie kubilai, tą drabužį įdeda į kubilą ir eina visi aplinkuo, su kojoms mynė. Vėlė milus kubelūse, su kojėms mynė anus. Patys vélti liuob [milą],
myniosi myniosi, apsuksi. Pradėjo vaikis milą vélti. Lytaus vanduo yr pats geriausias pančekoms ir pirštinėms vélti. i dvejos, i trejos pančekos vélti. Nor ožka balta, bet pasoga velta (nors merga nieko neverta, bet pasoga gera) . Gunčelės baltos, utėlių véltos (pilnos) . veltinaĩ. Veltinaĩ suvelk [milą]. Milą šiltą rankom in stalo kočėja, ir milas vẽlias. Brangiai kaip reikdavo mokėt, o tų litų nebūdavo, teip ir namie kiti véldavos [milą]. taršant, trinant, lipdant gaminti ką (iš vilnų, plaukų): Nuobarinė ir avižinė [vilna] vailokam vélt gerà. Audžiau i nėriau i veilokus vė́liau. Pirkau sau vailokus, namie véltus, mokėjau dvidešim rublių. Sviedinius [žaisti] véldavo iš karvių [plaukų],
kai šerias; anys, kai susivelia, kieti būna. Skrybėles tę vẽlia. Viena iš tų mergų vėlė skrybėlę ir sako: – Kad mane karaliūnas imtų, aš jam duočiau šitą skrybėlę. Tavo kepuružė Potsdame velta. | Čia sena ranka vė́lė (mezgė) , tai ir rodyt gėda. taršomam, trinamam sulipti, darytis vientisam: Ne visų avių vẽlias vilnos, reikia parinkt. Kalėdinė [vilna] gera veilokam, vẽliasi. Kad vẽlias vilnos, gražiai apisuki, ir susivelia [veltiniai] gerai. Ne visos [vilnos],
ne visos – ožkavilnė nesivéldavo, tokia šiukšti, ilga būdavo, tai to ne, nesivéldavo. Žieminė vilna ilgesnė ir nesìvelia tep. Kai nesìvelia, tai spjauk kiek nori [veldamas veltinius]. Kad blogai vẽlias, tai pumpulais susìvelia vilna. skalbiamam, drėkinamam gadintis: Tokiam pačiam [vandeny] išvelėk i tokiam pačiam išplausk – nesvel̃s [vilnonė skarelė]. Kai skalbi, tai jie. vẽliasi, nusipešioja. Lipdyt nereik [verpiant] – smunka audžiant, nytės velias, labai blogai.

3. trinti (pūsles): Ankšti batai pūsles vẽlia. Pūsles vẽlia šitie čebatai. Maži čebatai pirštuos pūsles vẽlia.

4. sukti, vyti (lizdą): Dideli vanagai savo lizdus vẽlia. Kambary pelė jau lizdą vẽlia. Jau ir garnys parlėkęs savo lizdą velia.

5. traukti prie savęs ką, lipti kuo: Peilis vẽlia [neiškepusią] duoną. Oje, tai vẽlia peilis! Kietą medį drožant nevela ablius, o minkštas netura gruzdumo, iš didelio minkštumo vela drožant. | Geri keliai, purvo lig stabulių nèvelam. Vẽlias šitoj šlapioj žemėj žolė, koks te ravėjimas. Ratas neatšoka, vis vẽlias ir vẽlias [minkšta žemė]. lipti (prie ko, ant ko): Anksti rytą saulė kelia, šaltos rasos kojas velia. Pyragas žalias suzmegęs velias į dantis, t. y. votulas. Kažkas vẽliasi ant liežuvio. Žmonių pienas kaip vẽlas pry stiklo, krautuvės i plauti nereik. Šį sykį duona toks čiulkinys: kai valgai, į dantis vẽlias. Lašiniai rudi pasidaro, vẽliasi ant liežuvio. Labai sprangi mėsa, vẽlias gomury. Ant peilio vẽlias, gliejas į burną [pusžalė duona]. Nebesìvelia ant rankų [gerai išminkyta tešla],
išvartai gerai. Mazgoju mazgoju, vẽlas kaip taukai i vẽlas (nenusiplauna) . Vẽlias sniegas po kojom, lempa. Žiemą po jomis. labai sniegas vẽliasi. Lietui užlijus, žemė, o labiausiai juodžemė, apsivers į veliantįsi pusnyną. Dabar jau rasa bus [po lietaus],
pavirš tuoj vẽlias, – molis. Pri molio žemė – vė́lės vė́lės arama. Jei nori žibinimui (= žibinti) gauti tyrą alyvą, kurs nei veltuosi, nei turėtų didelę smarvę, imk alyvo 2 latu ir sumaišyk su 8 lašais grynojo vitrijolo. Po kojomis vėlėsi purvas, žliugsėjo vanduo. Drėgna žemė vėlėsi ant dviračio padangų, nes nuo pat ryto dulkė smulki, panaši į tirštą rūką lijundra. | Suknelė vẽlias apie kojas. Nèvelas tas sijonas [apie kojas]. daryti, kad kas apliptų, susiteptų: Tavo šitie kailiniai vẽlia (leidžia pūką) . Vẽlias (tepa dažais) [nudažyti kailiniai],
paskui patirpo taukų, įtrina su taukais i nieko nesìvelia. Nesivélkit [rankų] – aš greit, lapus papjaustysiu, bulbių patraiškysiu.

6. valgyti: Lašinius vẽlia, žandai tik plyšta. Klaptas, veldamas savo bedantėje burnoje blynus, giedojo.

7. glamžyti, lamdyti; jaukti: Vẽlia, grūda vaikai patalus. Nevélk lovos, lipk laukan. Paskutinę [suknelę] siuvo siuvo, vė́lė vė́lė ilgiausia ir nieko gera nepadarė. Kampukan skarelės vė́liau vė́liau tuos pinigus. Vẽlias mazguosna suraišioti daiktai, nėr kur padėt. glamžant, lamdant, jaukiant išdykauti, voliotis: Vaikai vẽlias po lovas.

8. glamžomam, lamdomam mėtytis; būti turimam. I dabar dar vẽlas tų carinių – puiki buvo piningai. Vėlės šimtas rublių visumet kišenė [je],
o dabar…. Pas aną tik auksas nèvelas, o piningų anie tura lig valiai.

9. eiti, slinkti, ristis, vilktis: Vienas atsivėlė ir antras vẽlas. Pareinu naktį pri tos rejos – toks vẽlas kaip tas šėpas didilis. Ežis vẽlas par slenkstį į vidų.

10. griauti, versti. . imtis, ristis. . Einam, Jaunuti, veltis! netikusiai meilautis, nerimtai elgtis, trintis: Bernai vẽlias su mergom.

11. kirsti, trenkti, šerti: Vélk tokiam par snapą, ir atsitrauks. Kai vélsiu snukin, tuoj nutilsi. Gavau pats, ale ir jam vė́liau atgal. Kai vė́liau ausin, tai ir nugriuvo.

12. stačiai, įžeidžiamai sakyti: Nereikėjo tau tep vélt akysna. apkalbėti, kaltinti: Mislio [je] seniai vė́liau …, kad ana yra nečyra, t. y. verčiau, lėmiau. Vẽlia anta tavę, visap kalba. Anai vė́lė i vė́lė: visur išlakstai, nešvari esi. Ta boba vẽlia i vẽlia tave. | Vẽla (prikaišioja) mun tus žodžius, [o] aš visai taip nesakiau. keikti: Ka tu veli, t. y. siūloji jį velniams, t. y. keiki. Vẽlia ir vẽlia vienokiai. suktai, neaiškiai kalbėti, nesakyti tiesos, meluoti: Su boboms nepradėk ginčyties – véls véls i nuvels sau. Kad jau vẽlia senis, kad vẽlia! Aš rimtai, o jie kažin ką velia. Vieną kartą stipriai apie jo tėvų vardus mano klausinėjamas prispirtas vė́lė vė́lė ir nieko tikro nepasakė.
veliamaĩ. Velamaĩ bekalba, negal nė besuprasti.
veltinaĩ. Stačiai sakyk, neveltinaĩ, būk stačios kalbos.

13. sunkiai ką dirbti (gabenti, kelti ir pan): Vė́lė i vė́lė darbą dviejuos vyrai. Aš noriu vélti ant viršaus rąstą, akmenį, maišą ant miegos. Aš vė́liau striūkį del pliauskų, t. y. boginau. Palei lentom vẽlia ir užvelia aukštyn akmenį. Pavogęs maišą grūdų ir vẽlia tiesiai per lauką. Žiūrėk, kokį vežimą vẽlia (veža) . Vežimus vẽlia i vẽlia (krauna) .

14. lėtai dirbti; trainiotis be darbo: Jos darbai velas, t. y. nenudirba greitai. O tei muno nebspėrumas, velúos velúos. Ko tas judošius vẽlas (namie būna) , niekur neina. Nėr tvarkos [kolūkyje],
taip vẽlamos vẽlamos. Nuosakos nė [ra] darbo, vẽlias i vẽlias. Teip žmogus velýs, kol da biškį kojėms paeitì. Ka geras žmogus mun vẽlas, aš pagatava pasiusti. Prasta iš jos darbininkė, lig pietų vẽlias i vẽlias po namus. Va šite i velíes žmogus. Nėkam nebtinki, nėko nebgali. Ka gyvolį, tujau šmūrkšt papjauna, o žmogus vẽlas vẽlas lig paskutinės minutos, vẽlas i vẽlas. | Lai nė akėse nèveluos, – pasakė mun marti ir išvarė. Ana velas kaip veltinys po kešenę. Tinginys, vẽlias kaip vailokas. Velúos šiandien kaip pakula. Veliasi kai pakulų kuodelis.

15. trukdyti, kliudyti: Viską vẽla [valdininkai],
nėkas nenora dirbti. Valdininkeliai vẽla vẽla, su ta žeme visims galvas susuko. maišytis, kliūti: Vaikas kaip kankolas velsis po kojomis. Vaikai, ko jūs čia vẽliatės? Vaikali, jetau, ką velýs po kojų, bėk lauko. Vaikų mada vélties didelims po kojų. Seni pri jaunų vẽlas – tura išdvasioti. Kad atsigulsiu, nebvélsiuos, o teip i velúos po kojėms. Vẽlas katytis į rinkį kojų. Išmesk katūtį laukan – po kojų tiktai vẽlas. Tik po kojų velties kaip žalčiai! A vélsys po kojų, tu nūsproga, ka greit prapulk iš akių! Jei jau supykę, lįsk iš akių, ka nevel̃tumys, ka aš tavęs nematyčio daugiau! Girnos buvo liuosesniam kambarė [je],
ka nevel̃tumias po kojėm. Palaidi šunys ka vẽlas aplink kojas – nekentu. Vẽliasi po taku. Tik nevélkiatės po tako i naktimis nevalkiokiatės. Nesivelk po tako, o gausi į ausį. Šaukiuos visu pirma mokytojus ir moksleivius dėl to, kad jiems tie dalykai artimesni, sakyčiau, net velte veliasi po kojomis. Vẽlas mun tos skolos, nėkaip neištaikau sugrąžinti. Tie sąsiuviniai čia ant stalu vien vẽlas. Velýs kaip klumpis palaikis po kojų. Šiaudas po kojų vẽlas [senam],
i gali virsti.

16. stengtis įtraukti, įpainioti: Da kitus vẽlia į tą velnių tancių. Vẽla aną į statybą, o ta spiras. Virbyla dar ir šiaip, ir taip, bet aš pertariau: nevelkim [į tą reikalą] mokytojo. lįsti, kištis: Kaip šeškus visur vẽlas i vẽlas! Tu pliurpk ką tu nori tą, o aš nevélsuos, i gana. Nors Mineikienė suprato, kieno adresu Irena savo pastabas siuntė, bet nepanorėjo šį kartą veltis su sena drauge į barnius. Literatūrinės kalbos šalininkai buvo pasyvesni, kurį laiką į ginčus nesivėlė ir savo nusistatymą reiškė tuo, kad ir toliau vartojo įprastą terminą.

17. leisti dujas (iš žarnyno), orą gadinti: Ko teip bjauriai velì, bene rūgšto pieno prisipliurpei?

brỹlių vélti. tokį žaidimą žaisti (vėlėjas stengiasi sudaužti per kojas kliudantiems jam velti): Velu velu brylių, šiokį brylių, tokį brylių, plačia skyle.
burnojè vẽliasi negali atsiminti gerai žinomo dalyko: Vẽliasi burno [je],
negaliu ištart.
dur̃nių vélti meluoti: Ką tu čia dur̃nių velì, nei te tep buvo, nei ką. Dur̃nių vẽlia akysan.
galvojè vẽliasi negali atsiminti gerai žinomo dalyko: Vẽlas galvo [je],
užmiršau. Man viskas galvõj vẽliasi.
klastàs vélti. sukčiauti.
kùltas nevéltas netikša, mėmė: Daba kožnas kùltas nevéltas tave niekina.
liežuvis vẽliasi. neaiškiai taria žodžius: Liežuvis jam velias.
liežuviù vélti niekus plepėti: Bet tik liežuviu velia.
mìlą vélti

1. kartoti: Turėtum mane palinksminti, turėtum pats apsidžiaugti. Jis gi vis tą patį milą velia, liūdna, liūdna….

2. tingėti: Jis ir gerai milą velia.
pìkis véltų. Veltų pikis visus darbus! Bene kada jiems bus galas?
sùniekę vélti skursti, vargti: O gyventi turėsime kuo – suniekės velti neteks.
vélnius (velniaĩ) vélti

1. negerus darbus dirbti: Vélnius vẽla, negeri [žmonės] daba dirba.

2. keiktis: Anas velnių̃ nevė́lęs negali nė trupučio pabūt. Gana tau velniaĩ véltie.
apvélti, àpvelia, apvė́lė.

1. šiaušiant, trinant padaryti kiek tvirtesnį, storesnį: Tris sienas milo išaudėm ir apvė́lėm. Apvė́liau pirštines. taršant, trinant, lipdant beveik pagaminti ką (iš vilnų), kiek pavelti: Vienoj dienoj apvė́lau sausai, kitoj aplyginau [veltinius].

2. daryti, kad apliptų, apkibtų, aplipdyti kuo: Drabužius pūkais apvélti. Apvéls tave su plaukais, gink tą katiną. | Nešluostyk, tie puodai taukuoti, tik tą lupatą àpvelia. Jau čia kas prosyta – prosas apvéltas. Man tai degtienė netikdavo su bulbom – apìvelia koše. Šitas liežuvėlis apveltas limpamomis seilėmis. Dažai pridžiūsta prie [šepečio] kotelio, jį apvelia. Lupenas sukapoju, miltais àpveliu, tai kad lesa vištos! Tuos obuolius apmaišai apmaišai, jau àpveli cukrum, pastovi, ir verdi. Aš mat da kaip ir druska apvė́liau apvė́liau, kad nepelytų. Tus lašiniukus biškį i druska àpvela àpvela. Reikia kept žuvis anas jau apvéltas. Pūkais apsivė́lus suknelė. Nevat nusigando, kai pamatė mane išlendantį visą plunksnom apsivėlusį. Kriaukš (perlūžo) pusiau ta kestė – nu ta ten apsivélsi tais šiaudais. Su šlapiu škurliu [dulkes] šluostysi, apsivéls. A neplaunys, ka grindys tokios apsivė́lusios? Netura grindės žiubėjimo – apsivė́lusios. Mes nepaabliuojam tų lentų, neema abliai, kaip pakulos apsìvela tos lentos. | Apsivė́lė rankos, nebsučiupinėju agrastų. Riebinos lėkštės, apsivė́lusios. Viskas apsivėlę, tiek puodai, tiek bliūdai. Atvedė jį visą apsivėlusį jovalu. Kai apsìvelia visai rankos – dešra išminkyta. Rankos apsivė́lė tešla. Ale bet jau po lytaus, kad i šlapi jau, apsivė́lusios [bulbės]. Guotės apsivė́lusios žeme yr. Plūgelis apsivė́lė purvu, burokus išvartė [vagojant]. Apsivel̃s jūsų kojos purvynu, neklampokit. Ratai baigia apsivélt, tuoj nebesisuks. Batai klimpsta į arimą, apsivelia žemėm, pasidaro sunkūs, vos bepavelkami. Teip yra apsivėlusi kaip pereklė višta su perais plunksnoms. Šaukštas apsivė́lęs kap avies koja. apvynioti: Kad buvo apvéltas [kūlimo įrenginys],
reikėjo taisyti. Apsivė́lė kūleklė [šiaudais] ir nebkula.

3. apglamžyti, aptrinti: Apvélti drabužį.

4. būti, pasidaryti netvarkingam, nešvariam, apsileisti: Visos žinom, kaip ana apsivė́lusi. Apsivė́lęs, apsibuvęs senis, tegul aną balai! Apsivė́lus purvais senė ir gyvena. Buvo tokia mergina apsivė́lus. Par tingumą ir žmogus apsìvelia. Iš mažuities nelaužė darban, tai dabar ir apsvė́lus kai meška. Nieks nebarė, nedraudė, teip apsivė́lė, atrodės, kad teip i reikia. | Apsivė́liau (aptingau) ir guliu. Vaikštai kaip autas apsvė́lęs. apsiprasti: Apsvė́lau, dabar jau baika, kad ir ką sako, aš savo dirbu, ir tiek.

5. šiek tiek išlavinti, pamokyti: Pasidaro darželius, ale tik katros kur biskį apvéltos. Jy jau biskį apsivė́lus. Kai žmogus apsivė́lęs šiek tiek, tai gal daugiau ką papasakos.

6. apkulti: Supeizos i dar apvéls šonus [už gautą blogą pažymį].
akìs apvélti. apgauti: Lietuviai da ir neturi gero laikraščio… Ot tiktai yra vienas kitas akims apvelti.
káulą apvélti. truputį papenėti: Tik kaulą apvėlė ir paskerdė [paršą] – nenupenėjo.
šùnio skūrà apsivélti aptingti, apsileisti: Apsivėlėt šunio skūra.
tìnginiu apsivélti aptingti: Aš dabar jau tìnginiu apsvė́liau.
atvélti, àtvelia, atvė́lė

1. atriekti. Kam atvė́lei tokį lustą duonos – žinai, kad greit reiks susdėt dantis an lentynos. Atsivė́lei didžiausią riekę duonos, suvalgysi gi tu? Atsivė́lė bernas duonos didžiausią abyšalę ir įsidėjo ažantin. | Žalia duona, vélte atvė́liau riekikę.

2. atgabenti, atnešti, atvežti: Dobilų vežimą atvė́lė. Atvė́liau močiai tris paršus, tegul ugdo. Atvė́lė maišą Š. atsiųsti: Atvéls tokį laišką – i akės pabals.

3. pagimdyti: Atvė́lė vaiką.

4. iš naujo atželti, ataugti.

5. nelauktam, netikėtam ateiti, atsivilkti: Ans atsivéls, o aš neturiu kuomi vaišinti. Iš kur ten ans atsivė́lė, nėko nesakė. Žiemkeliu atsivela juodas kaip maišas tiesiai anam viršuj. Nelaba Mogilė atsivėlusi į lietuvių tautą uždegė netaikas ir kerštus.

6. išmušti, išpliekti: Aš tau šonus atvélsiu. Kad atvelsiu lazda per šonus, tai tu net kazoką šoksi. Tik atvėlei atvėlei malkapagaliu per šonus, kad atmint visą buitį, iš kur kojos dygsta. Maiše indėsiu, turpėm pašersiu, o kančiukėliu šonus atvelsiu.

7. spręsti: Ne taip konfliktai atveliami.
davélti, dàvelia, davė́lė. baigti velti: Nugi, buvo toks biškį nedavéltas (ne viso proto) .
įvélti, į̃velia, įvė́lė.

1. taršant, šiaušiant įkišti (pirštus, rankas), sugriebti: Įvélti pirštus į plaukus kam. Vaikai įsivėlę rankas į tankias garbanas. Andriaus pirštai tebebuvo į jo gerbenę įsivėlę.

2. pakankamai suvelti: Gerai įvéltas milas. kietai suvelti: Minkšti veilokai, neinveltì. Jei [veltinius] apsiūti skyrė oda ar įmauti į batus, tai vėlė laisvai, o jei tiesiog nešioti, įveldavo labai kietai.

3. padaryti, kad įsikabintų, priliptų, veliant įraizgyti (į plaukus, vilną, linus): Vieni šoko, kiti dainavo, o kiti iš patamsių mėtėsi varnalėšų kibiais, taikydami įvelti kam į kudlas. Kibis, dagys įsivė́lė į drabužius, į plaukus. Įsivė́lė plaukuos bitė ir kad ėmė birbt. Šikšnysparnis į plaukus įsìvela. Insivel̃s in plaukus šikšnosparnis. Insvė́lė plaukuosna ar vobalas koks. Jis buvo naginėtas, su trumpais palopytais kailiniukais, rusvuose ūsuose įsivėlę keletas šiaudgalių. | Vilnos išplautos, bijau, kad kandys neįsivel̃t. Įsivėlė … kaip žvirblis į barzdą. Įsivė́lė kaip vištytis į pakulas. Ak, kad tu nueitum laukų laukuosan, ką tu insvė́lei mano plaukuosan. patekti, įkliūti, įstrigti: Kritau, į tokias trepes įsivė́lė koja i nutratinau (nusilaužiau) . Kaip lipo, ir įsivė́lė į tą torą dratinę. Tame pačiame pavadyje arklys buvo įsivėlęs, įkėlęs koją į patį pavadį ir nesidavė sugaunamas. Jis. įsìvelia į tinklą ir išeina iš tinklo: išmuša, prasiardo. Ir menkė kartais įsìvela į tinklą. Kažin kaip įsivė́lė cibukas į tą rankovę. | Tai dirsė įsivė́lusi (įsimaišiusi) [į gerą sėklą],
tai vikis. įsikibti: Įsìvela [vaikas] į sijoną, nepaleida: veskias aną. Vaikas įsivėlė rankiūkštėmis į jos sijoną. Šunies ir aš bijau – kitą kartą yr įsivė́lęs į padelkas i pradrėskęs koją, ta jau dabar bijau. įkyriai prikibti: Įsivė́lė į muni, šnekina, klausinė [ja]. Įsivė́lė [vaikas] į motyną, nupirk tą, nupirk tą. Tas Jonis įsivė́lė (įsimylėjo) į aną.

4. įsitaisyti, atsirasti, prisimesti: Vėžys įsivė́lė: viską reiks palikt. Tai seseriai įsivėlė kaltūnas. Įsivėlė kaltūnai. | Insìvelia galvon koks neramumas.

5. įtraukti, įpainioti: Į bėdą įvelti. Tu muni gali įvélti kur. Įvė́lė ta boba muni į plepalus. Ar tavi kas įvéls į partiją, a stosi? Sako, tu neįvélk tą vaiką kur norintais. Jeib jie kokį demokrotą į jo vietą įveltų. Manęs tu nebeįvelsi į savo pinkles. | Pirmininką norėjo į laikraščius įvélti (įrašyti) . Saldūs girklai peklon įvelia. A tat gražiai vyruo įsivélti į bobų reikalus? Jauni į biznius įsivė́lę, nebnora dirbti. Aš vėl įsivélsiu į tas statybas! Nesakyk, nenoriu insivélt in kokius pletkus. Buvo į politiką įsivė́lęs. Insvė́lė merga pati nežino kur. XVII a. pabaigoje, kai Lietuvos feodalai buvo įsivėlę į karus, Vilniaus magistratas rūpinosi išsaugoti miesto įtvirtinimus. Kaipo atskirų luomų ypatos, moters ne sykį gali ir tarp savęs įsivelti į kovą. Kas jau taip labai nori į teismus įsivelti! Kiekvienas į savo troškimus įsivėlęs vargsta ir ieško be sustojimo patsai nežinodamas ko. Daktaras buvo įsivėlęs į politinę kovą ir toje kovoje vos galvos nepadėjo. Tuoj įsìveli kai utėlė į baroną (į avino kailį), tave tąso paskui.

6. padaryti ką negera: Klaidą rašinyje įvélti. O jeigu pats dėl kažko esi kaltas, jei bent menkiausią klaidelę įvėlei, kuri statybos metu išryškėjo?

7. ką sunkų įkelti, įnešti, įversti, įmesti: Matei, kokį akmenį invė́lė vežiman. Kur tę tokį stalą invélsi salėn. Akmenį par langą invė́lė. Akmenas invéltas terpežin, kad [kopūstų] galvos būtų kietos. Visi didžiu dyvu dyvijos, kaip galėjo meistras išlipti iš teip aukšto bokšto ir kaip galėjo savo pačią įvelti. | Nesmaudai saulei nusėdus – nelabasis gylėn įvel̃s (įtrauks) . Jaunamartės kuperin ir akmenį iñvelia. Įvéldavo akminų į drobę, apgaudavo [kraitvežius]. Įsivė́lė bernas ratuosna maišą rugių. įridenti. . ko daug pridėti: Kad anvė́liau kvorbos, tai net kaip debesis išejo. Trąšom invė́lė labiausia dirvą. Pn. įduoti, įbrukti: Kokią tūkstantę įvė́lė dėl mašinikės, o nesutaisė kaip reik. Būdavo, kai važiuodavai, lašinių invéldavau. Sulyg pamatysiu Jonuką nebesunyksiant, tuojau įvelsiu Pempei bent porą šimtų.

8. įkirsti, primušti: Aš vakar savo sūnu [i] kap invė́liau žagaru, tai nor bus ne tokis išsivertęs.

9. įeiti, įlįsti, įsibrauti: Ansvė́lė kambarin su kašiku. Mat vištų pulkan jau buvo įsivė́lus [lapė]. Tai įsivėlė! Kaip maišas. | Niaugi anys būtų įsivė́lę (įbridę) vandenin? | [Vėjas] visur įlenda, įeiti, įsivelia, vis jam nusilenkia. Atšovus velkę smuko pro tarpkojį katė, ir šalto, traškaus oro blūškis nuliežė veidą ir įsivėlė užantin. Anas. ir vėl paskočioja in kito šono, tai ir vėlei kap insìvelia trąšosna, oi oi. aplipti nešvarumais: Visos kašelės purvynan insvė́lę [kasant bulves]. išsitepti: Ar tu negali kačia akių praplaut, eini pas stalą insivė́lęs kap paršas. Ana vis insivė́lę ir insivė́lę kap pateplia. įklimpti: Insvė́lę su mašina pusnioj pijokai.

10. įsivolioti: Insvė́lus laškon i guli. Insvė́lęs samanykščioj [briedis].

11. apsirengti (storais, šiltais drabužiais), įsirengti: Kutroj (žieminiu paltu) insvė́lus. Šitep įsivė́lęs galì net Amerikon važiuot – nesušalsi.

12. nutukti, sustorėti: Insvė́lus boba. Insvė́lė ir andarokan nebepareina. Pagyveno an geros duonos, tai i ansvė́lė. Graži merga, matai, kokia insvė́lus. Insvė́lus boba mėson. Insvė́lęs lašiniuos, nepaskrutina. Ana karves gano, tai pati ansvė́lus, da i pinigų turi. Insvė́lęs lašiniuos kaip telius. Nu ir insvė́lus jūs telyčia. Katinas ansvė́lė, drybso i drybso. | Šikna tik insìvelia in rudenio.
į čiùprą įsivélti imti mušti: Nelauk, kol įsivelsiu į čiuprą. Atsikėlė [Petriukas] nuo žemės ir nesitikėjusiam Stepui įsivėlė į čiuprą. Palauk, įsivélsu aš tau į čiùprą.
į (kieno)
gálvas įsivélti priklausyti (nuo ko): Aš vienas teturiu galvą, o kiti visi į pačių galvas įsivėlę. Pačios perka, pačios parduoda.
į kaltū̃ną įsivélti prikibti, reikalauti vesti: Neprasidėk, sakau, įsivéls tokia pludungė tau į kaltū̃ną.
į kauzūrùs (
į kudlàs.
) įsivélti imti mušti: Tylėk nesisprečijęs, o įsivélsu į kauzūrùs! Juozas tad galėjo nors į kauzūrus įsivelti. Tam aš dar įsìvelu į kudlàs, jei gera (geria) . Būt bobai in kudlàs insvė́lus, – vaiko tik nesumaigė.
į kùprą įvélti primušti: Pusę barzdos man išplėšė, o kiek į kuprą įvėlė.
į padélkas įsivélti priklausyti nuo ko: Kaip man rodos, aš vienas teturiu galvą, – juokėsi Drūktenis, artyn bobų priėjęs, – o visi kiti į pačių padelkas įsivėlę.
į pláukus įsivélti primušti; prigriebti: Tik prilįsk, kai įsivélsiu į pláukus, tai žinosi! Įsivė́lė tau mergos į pláukus – neužvadžiosi anų.
į skreĩtą įsivélti prigauti (merginą): Buvo į skreĩtą įsivė́lęs.
į skū̃rą įvélti primušti: Gal tau gerokai močia skūrõn invė́lė?
papaįsivélti, papaįsìvelia, papaįsivė́lė. daugeliui prikibti: Papainsivė́lę musaitės.
išvélti, ìšvelia, išvė́lė.

1. sutaršyti, sušiaušti: Išvel̃s tau galvą, t. y. suvels kaltūną.

2. veliant padaryti tvirtesnį, storesnį: Išveliam milą ir tada siuvam burnosus. Tep jau neišglencavojom, neišvė́lėm kap pirktinį [milą]. veliant pasigaminti.

3. išnarplioti ką suveltą, supainiotą, sutaršytą: Išvélk man susipainiojusią pakulinę giją. Kad suvė́lei raikščius, tai dar̃ ir išvélk. Kiek aš tų [susivėlusių] plaukų išvė́lau [šukuodama galvą],
i vis yr i yr. Susivėlė kaltūnas ir niekaip nebegalima išvélti. Šukeliūtė grebenio va stovi i išsivélk (išsišukuok) galvą. išlaisvinti ką įkliuvusį, įstrigusį: Ka žuvis įsivela į metinį, nė išvelti nebgal. Kada tu iš mūs krašto išsivélsi?

4. kurį laiką narplioti ką suveltą, supainiotą, sutaršytą, šukuoti: Visą dieną išvė́liau veltenas.

5. sutepti, suteršti: Katinas man audeklą išvė́lė kaip velnias. | Deguto? o kokią peklą kursit? Bene kuriai duris išvelti užsimanėt?. Žiūrėk, kaip veidą išsivė́lei! Eik, vaikas labai išsivė́lė. [Vaiko] marškinėliai apkibo žiedų kuokeliais ir išsivėlė geltonomis žiedadulkėmis.

6. sunkiai išrauti: Žiūrėk, kokį kelmą išvė́lė. Liūtas stvėrė beržą glėbin, pavartė i išvėlė su šaknim. Išvėliau didelį medį. ištraukti: Tave išvel̃s iš eilios žmonių, t. y. išritins. Anas ir kermošiuj, būdavo, išsivel̃s puodelį iš kešeniaus. Diedas išsivėlė šukę su mėsa.

7. iškasti, išrausti: Duobę išvė́lė giliausią.

8. išmušti, išsukti: Išvė́lė ranką [šautuvo buože]. Puoliau ir išsivė́liau koją. išplėšti: Velnias čiupt ir išvėlė akį, ir liko žmogus be akies.

9. išdykauti, siausti, trintis: Jau menkas tu krutėjas: tik nueini in mergas, išsìveli – tai visas tavo darbas.

10. iškišti: Nešioja išvėlęs liežuvį kap šuva. Atejo išvėlęs liežuvį lig bambos. išsproginti, išplėsti (akis): Kur eini išvė́lus akis? Išvėl [ė] akis lodz šuva dantis. Baisus žmogus, akys išvéltos.

11. pasakyti: .



Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'uzvelti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2009 - 2019 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Žemėlapis