ur̃kioti, -ioja, -iojo. ùrkioti.
1. nuolat įkyriai barti, uiti, ūdyti: Ana liuob ùrkios girtą, t. y. vaksys. Kaip mažąjį visi i ur̃kioja. Ur̃kiojami vaikai prastai auga. Ur̃kiojo visas dienas, kad piemenė buvau. Urkiojo kiaurai – ramybės mažai tebuvo. Papratusi urkiotis, t. y. priš kits kitą bartis, lojotis, zirzentis. erzinti, kirkinti: Tas piemuo vis ur̃kio [ja] mažūsius vaikus.
2. varyti dirbti.
išur̃kioti.
1. barant išvaryti: Šunį išur̃kiok iš trobos.
2. išvaryti prie darbo: Slinkis amžinasis: neišur̃kiosi pri darbo.
nuur̃kioti. barant užkamuoti, užuiti: Nuur̃kiosi tą vaiką.
paur̃kioti. barant paraginti dirbti: Kartais liuobu paur̃kioti, kad smarkiau dirbtų.
priur̃kioti. įteigti, priprašyti ką daryti: Anie tą žmogų priur̃kiojo, ka bėkiam, i viskas.
užur̃kioti. užuiti: Tėvas aną suvisam užur̃kiojo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.