.
trū́kėti, -ėja, -ėjo.
1. trūkinėti 2: Pušės plėšos trūkė [ja],
eglės – ne. Lentos, kaip gavo šilimos, ėmė trū́kėti. Ans duos, kad subinė trū́kės į šmotelius.
2. trūkinėti 3: Kitų motriškų kulnys dikčiai trū́kė [ja]. Po purvus bebraidžiojant kojos ima trū́kėti.
3. trūkinėti 5: Trū́kė [ja] guzikai.
ištrū́kėti. vietomis sutrūkinėti, ištrupėti: Jo. vietoj duota senas, ištrūkėjęs.
nutrū́kėti.
1. nutrūkinėti 1: Arklio plauko nenubrauksi: kad stiprus arklys, plaukas trū́kėte nutrū́kė [ja].
2. nuskirsti, suskerdėti: Mergės ne tik kojos, bet ir rankos nutrū́kėjo.
patrū́kėti. patrūkinėti.
pratrū́kėti. pratrūkinėti.
sutrūkėti. sutrūkinėti:
1. Virvė, kartę beveržant, į šmotelius sutrū́kėjo.
2. Akmuo ilgainiui sutrūkėjo, subyrėjo. Perdžiūvus sutrū́kėti, supleišėti. Kepalas teip nesutrū́kė [ja],
ka išbraižai. Sutrū́kėjo kraštai drabužio. Durys ir langai sutrūkėjo.
3.
užtrū́kėti. užtrūkinėti.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.