užsopėti

.
sopė́ti, sópa (sõpi. sópti;), -ė́jo. sópėti, -ėja, -ėjo.

1. skaudėti: Sopa man visi sąnariai. Nuo tų dūmų galvą sopa. Sópa galva, rankos sópa nuo darbo. In širdes sópa, sunku, negera. Regis, net kas laša nuo širdes, kai sópa. Sópa rankos senam žmogui. Klausi, kur sópa. Klausk, kur nesópa: senas žmogus, jau atgyventa. Ranka sópa, aš jos sulenkt negaliu. Sópa gi visi galai: aštuoniasdešimt devintus metelius baigiu. Manę visą sópa. Ranka tebsópė [ja],
negyna. Iš pečių rankos sópa. Tris pagalius sukapoji – rankos pradeda sopė́t, ir pameti. Rankos ir kojos sópa, vis tiek kap sumušta. Kai aš daviaus an alkūnę, tai keletas dienų sopė́jo. Kad kojelės ma [no] nesopė́tų, nueitau ir Šalčnykan. Čia jo sopamoji, skaudamoji vieta, koja. Prie sopamos vietos reikia miksčių pririšt, skudurukan surišus. Sūneli, ar labai sópti pirščiukas? Jai šitas pirštas sopą̃s. Sópa, kap pagurinta kaulai. Pilvas sópa. Petys visą žiemą sopė́ [jo]. Kaklas labai sópa, gyslos. Po kriūtine sópa. Labai visą sópa: ir krūtinę, ir pečius. Sópa, ale kęst gali. Aš i be dantų, ė vėderelis nesópa. Dantis sópa. Privargau, i gan: i pusiau sópa, i strėnos. Dantes išbyrėjo, ale nesopė́jo nė vienas. Ąžuolų žievelė gerai, kad danteliai pradeda sopė́tie. Kap tau, vaikeli, galva nesópa – ūži i ūži? Galva sunkiau dirbt kaip rankom, užtai kaulų nesópa. Galva smagiai sópa. Rodos, kad išsimiegosi, tai nesopė̃s galva, ale vis tiek sópa. Ne tep sópa: kolei numirsiu, tai pagis. Sėdėjo an saulės – galva sopañt [i]. Nuo tų gailių galvą sopa. Gali galvą sopė́t nuog itų kalbų. Galvą kai stvėrė sopė́t! Sumyk galvą su rūbelaičiu, mažiau sopès. Sakau, man gi akys sópa, aš gi galiu apjaktie. Man sópa, degą (karšta), kept ima, pečius sópa. Jai kryžius labai sópa. Sopėt niekas nesopa, tik kažin ko tokia nuimta šiandiej. Kad sopė́tųbe, niekas nesópa, tik valgyt neprisiima. Neišturi, kap sópa. Taip nebsópėjo, kaip [vaistus] išgėriau. Sópa nežmoniškai – nė kaip žmogu apsakyt. Kaipgi numirsi, kai nieko nesopės?! Žmona iš Vilniaus sugrįžo mirtinai sopama galva. Motkos ranka lengvi, nuog motkos rankos nesópa, o svetimas ir žodis sunkus. Nuo sunkios žagrelės sopa man kojelės. Sópa mano galvelę, nežinau nuo ko: vakar gėriau su berneliu, mažum jau nuog to. Tasai šitai vaistą ir gėdingą, ir sópamą priėmė nieko to nereikiamas. | Kas tau sópa? – Aš visas sópu. Kam nesopa, tas nedejuoja. Katram sópa, tas verkia. Senam be sopulio sópa. Ne teip sopa, kai svetimas šuva kanda – blogiau, kai savas. Dovanai giedot sópa gerklę. Kam gi bėda, kad tau dantį sopa. Tau sopès, o ažu tave kitas, matai, vaivos. Skūpam dukart pilvą sopa: namie nedavalgo, viešnagėn persivalgo. Kai abiem kojom sópa, nešliubuoja. Kam sopa, tas pučia; kam niežti, tas kaso. Kur sópa – tę rankos, kur miela – tę akys. Sópa pilvą – bėk par dirvą. Pilvas sópa, o vaikai ropa (pats senas, o vaikai maži) . Akys dvi šviečia: ir tą durk – sópa, ir tą durk – sópa. Kokį pirštą pjauni, tokį sopa (kiekvieno vaiko vienodai gaila) . Vienas prašo dienos, kitas prašo nakties, o trečias sako: „Man vis tiek pat, akis sopa“. Niekas nesopa, o vis stena.
sópamai. Jis paraudo sopamai. Sopamai jautri savimeilė.
sópančiai. sopančiaĩ: Saulė teip nudegino kaip ugnis, sópančiai. Tai jau par sopančiaĩ įsidrėskė [vaikas],
kad rėkia. Musios sopančiaĩ kanda. Visgi kai kada nesopančiai išlėks [dantis]. Mušiau, mušiau [veržlę],
sópančiai (labai tvirtai, kietai) ažumušiau (užkaliau), tada jau neatasukė. Reikia pinigų sopančiaĩ (labai, būtinai) . Gryčioj sopančiai nusibodo.

2. būti susirūpinusiam, sielotis: Argi tau sópa, kad gaspadoriaus šieną sulis? A jie mano geria, a jie savo geria, man nesopa nė kiek. Geri rugiai, tai ne teip sópa, o kai blogi, tai ir aršiau sópa. Šitai tėvas tavas ir aš sopami ieškojome tavęs. Visus, kuriuos sópantyji (teikianti skausmą, sielvartą) kalinė uždarytus turėjo …, kariavimop … kurstė.
gálvą (galvà) sópa. rūpi: Maža kam galvà sópa. Labai kam čia galvà sópa, kad tau blogai. Tegul tau nesópa galvà apie mane. Jam galvà negi sópa apie kitą. Kas man galvà sópa, kad jis sunervuotas. Jam nesópa galvõs, kad šienas nepjautas. Tėvas tėvu palieka: jam vis už savo vaikus galvà sópa. Sópa man galvẽlė pro trečią dukrelę. Sópa man galvẽlę, kad dukrė vargely.
šìrdį (širdìs, síelą) sópa. apima sielvartas, nerimas, gaila: Akys nemato – širdiẽs nesópa. Sopa skausta man, berneli, liūdnąją širdelę. Žėdnai motinai šìrdį sópa, kai vaikas par kalnus eina. Kožnam šìrdį sópa, kai reikia viskas palikt. Kai akys nemato [mirštančio],
tai ne teip ir šìrdį sópa. Kap akys regi, tai ir širdìs sópa. Tep ponui jau širdis sopa – ito jo dalia bus. Širdis sopi vis daugiau ir daugiau. Sopėjo jai širdis, siela, jautėsi užguita, paniekinta. Širdį sopamas palikau savo tėvynę ir pradėjau trankytis po svetimus kraštus. Širdį sopama ir sielodamasi ji dirbo ką tik galėdama. Kai saviškai kalbėti ar rašyti kas draudžia, žiūrėk, kiek mums širdį sopa. Ką veiksi negailėjus, širdelės nesopė́jus.
atsopė́ti.

1. nustoti sopėti: Skausmas jau atsopė́jo maniui. Atmisopėjo kas.

2. kurį laiką labai sopėti, prisopėti: Atsisopė́jo man dantis ir galvą per visą rudenį.
įsopė́ti.

1. įskaudėti: Ji braukė prakaito lašus nuo įsopėjusios kaktos. Ir ansisopė́k tu man teip. Net galvą man insisopė́j [o] nuog tos akies. Dantys taip įsisopė́jo.

2. įskaudinti: Ansopė́siu kuprą nešiodamas molį.

3. tapti sopamam, rūpimam: Diskusijos iškėlė daug opių, įsisopėjusių, neaiškių klausimų.
išsopė́ti.

1. kurį laiką sopėti: Šiandien man visą rytą išsopė́jo galvą. Du mėnesiu ranka išsopė́jo.

2. baigti sopėti: Išsopė́jo dantys, gal daugiau nesopės.

3. nuo didelio skausmo iškristi, pakisti, sunykti: Dantes išsopė́jo patys. Man išsopė́j [o],
išgėlė dantis. Kožnas pirščiukas išgeltas, išsopė́tas. Kad tau akes išsopėt!
gálvą išsopė́jo ilgai rūpėjo: Man išsopė́ [jo] galvẽlę, mislydamam pro tave.
nusopė́ti.

1. įskausti: Tau ranka nusopė̃s nuo rašto. Gali i liežiuvis nusopė́t. Pirštai nutvinkę, nusopė́ję, tai ir šaltis griebia. Nusopė [jo] petelius, nusvėrė rankeles. Visas kūnas nusopė́tas.

2. baigti sopėti: Kiekai vaikų ausį pasopa ir vėl nusopa, o lekia visi pas daktarus?
šìrdį nusopė́jo praėjo širdgėla, gailestis: Ai bernuži, bernužėli, ką gailėjo – nugailėjo ir širdelę nusopėjo.
pasopė́ti. paskaudėti: Man toj ausy jau kelinti metai pasópa pasópa ir vėl nustoja. Galva pasópa. Širdis pasopė́j [o]. Tuos daiktus (vietas) pasopė́j [o] ir nustoj [o].
pérsopėti. nustoti skaudėti: Galvą parsopė́jo, gal ta liga ir praeis. Pérsopės ir nustos. Raičiausi ant žemės kaip kirmėlė, kol persopėjo. Pérsopės pérsopės, ale taigi būsi sveikas.
galvà pérsopėjo baigėsi rūpestis: Tėvučiu [i] galvelė persopėjo, motutei ašaros išriedėjo.
šìrdį (širdìs.
) pérsopėjo praėjo gailestis, širdgėla: Man gailėjos, persgailėjo ir širdelę persopėjo [dėl žalių rūtų]. Gailėti pargailėjo, širdelę parsopėjo.
prasopė́ti. kurį laiką sopėti, praskaudėti: Kelias dienas prasopė́jo šoną.
šìrdį prasopė́jo kurį laiką buvo gaila, skaudu: Man gailėtie pasgailėjo ir širdelę prasopėjo.
prisopė́ti. daug sopėti: Prisopė́jo man dantis tiek ir tiek. Kiek prisopė́jo, jau ir išsakyt sunku.
susopė́ti.

1. imti skaudėti: Koja susopė́j [o]. Rankos susopė̃s. Kai susópa vėdarėlį, tai atsigulęs paguliu, ir tam kartui praeina. Ir susopė́jo mergelei galvelę, o ir užgirdo bernelis stonelėn.

2. pasidaryti nesveikam: Jau itos kiaulės plaučiai buvo susopė́ję.

3. suteikti rūpesčio: Pilis buvo sugriauta. Tai labai karaliui susopėjo.
širdìs (krūtìnė) susopė́jusi gaila, graudu darosi, norisi padėti, rūpintis: Susopė́jus ma [no] širdìs in jūsų. Susopėjus mano krūtinėlė in jūs, būt negaliu.
užsopė́ti. imti skaudėti: Pusiau ažusopė́jo. Viena kulšis ažusopė́jo. Kairysai šonas ažusopė́jo. Man net galva užsopė́jo. Kap ažusópa, tai kap peiliai par manę eina. Sušersiu, kad gerai žusopė́tų. Ažusopė [jo] mergelei galvelė, ana geidė marių žolynelio.

Įrašas
Paaiškinimas	. <br/><b>sopė́ti, </b>sópa (sõpi. sópti;), -ė́jo. sópėti, -ėja, -ėjo. <br/>1. <span class="explanation">skaudėti: </span> Sopa man visi sąnariai. Nuo tų dūmų galvą sopa. Sópa galva, rankos sópa nuo darbo. In širdes sópa, sunku, negera. Regis, net kas laša nuo širdes, kai sópa. Sópa rankos senam žmogui. Klausi, kur sópa. Klausk, kur nesópa: senas žmogus, jau atgyventa. Ranka sópa, aš jos sulenkt negaliu. Sópa gi visi galai: aštuoniasdešimt devintus metelius baigiu. Manę visą sópa. Ranka tebsópė [ja], negyna. Iš pečių rankos sópa. Tris pagalius sukapoji – rankos pradeda sopė́t, ir pameti. Rankos ir kojos sópa, vis tiek kap sumušta. Kai aš daviaus an alkūnę, tai keletas dienų sopė́jo. Kad kojelės ma [no] nesopė́tų, nueitau ir Šalčnykan. Čia jo sopamoji, skaudamoji vieta, koja. Prie sopamos vietos reikia miksčių pririšt, skudurukan surišus. Sūneli, ar labai sópti pirščiukas? Jai šitas pirštas sopą̃s. Sópa, kap pagurinta kaulai. Pilvas sópa. Petys visą žiemą sopė́ [jo]. Kaklas labai sópa, gyslos. Po kriūtine sópa. Labai visą sópa: ir krūtinę, ir pečius. Sópa, ale kęst gali. Aš i be dantų, ė vėderelis nesópa. Dantis sópa. Privargau, i gan: i pusiau sópa, i strėnos. Dantes išbyrėjo, ale nesopė́jo nė vienas. Ąžuolų žievelė gerai, kad danteliai pradeda sopė́tie. Kap tau, vaikeli, galva nesópa – ūži i ūži? Galva sunkiau dirbt kaip rankom, užtai kaulų nesópa. Galva smagiai sópa. Rodos, kad išsimiegosi, tai nesopė̃s galva, ale vis tiek sópa. Ne tep sópa: kolei numirsiu, tai pagis. Sėdėjo an saulės – galva sopañt [i]. Nuo tų gailių galvą sopa. Gali galvą sopė́t nuog itų kalbų. Galvą kai stvėrė sopė́t! Sumyk galvą su rūbelaičiu, mažiau sopès. Sakau, man gi akys sópa, aš gi galiu apjaktie. Man sópa, degą <span class="explanation"> (karšta), </span> kept ima, pečius sópa. Jai kryžius labai sópa. Sopėt niekas nesopa, tik kažin ko tokia nuimta šiandiej. Kad sopė́tųbe, niekas nesópa, tik valgyt neprisiima. Neišturi, kap sópa. Taip nebsópėjo, kaip [vaistus] išgėriau. Sópa nežmoniškai – nė kaip žmogu apsakyt. Kaipgi numirsi, kai nieko nesopės?! Žmona iš Vilniaus sugrįžo mirtinai sopama galva. Motkos ranka lengvi, nuog motkos rankos nesópa, o svetimas ir žodis sunkus. Nuo sunkios žagrelės sopa man kojelės. Sópa mano galvelę, nežinau nuo ko: vakar gėriau su berneliu, mažum jau nuog to. Tasai šitai vaistą ir gėdingą, ir sópamą priėmė nieko to nereikiamas. | Kas tau sópa? – Aš visas sópu. Kam nesopa, tas nedejuoja. Katram sópa, tas verkia. Senam be sopulio sópa. Ne teip sopa, kai svetimas šuva kanda – blogiau, kai savas. Dovanai giedot sópa gerklę. Kam gi bėda, kad tau dantį sopa. Tau sopès, o ažu tave kitas, matai, vaivos. Skūpam dukart pilvą sopa: namie nedavalgo, viešnagėn persivalgo. Kai abiem kojom sópa, nešliubuoja. Kam sopa, tas pučia; kam niežti, tas kaso. Kur sópa – tę rankos, kur miela – tę akys. Sópa pilvą – bėk par dirvą. Pilvas sópa, o vaikai ropa <span class="explanation"> (pats senas, o vaikai maži) </span>. Akys dvi šviečia: ir tą durk – sópa, ir tą durk – sópa. Kokį pirštą pjauni, tokį sopa <span class="explanation"> (kiekvieno vaiko vienodai gaila) </span>. Vienas prašo dienos, kitas prašo nakties, o trečias sako: „Man vis tiek pat, akis sopa“. Niekas nesopa, o vis stena. <br/><b>sópamai</b>. Jis paraudo sopamai. Sopamai jautri savimeilė. <br/><b>sópančiai</b>. sopančiaĩ: Saulė teip nudegino kaip ugnis, sópančiai. Tai jau par sopančiaĩ įsidrėskė [vaikas], kad rėkia. Musios sopančiaĩ kanda. Visgi kai kada nesopančiai išlėks [dantis]. Mušiau, mušiau [veržlę], sópančiai <span class="explanation"> (labai tvirtai, kietai) </span> ažumušiau <span class="explanation"> (užkaliau), </span> tada jau neatasukė. Reikia pinigų sopančiaĩ <span class="explanation"> (labai, būtinai) </span>. Gryčioj sopančiai nusibodo. <br/>2. <span class="explanation">būti susirūpinusiam, sielotis: </span> Argi tau sópa, kad gaspadoriaus šieną sulis? A jie mano geria, a jie savo geria, man nesopa nė kiek. Geri rugiai, tai ne teip sópa, o kai blogi, tai ir aršiau sópa. Šitai tėvas tavas ir aš sopami ieškojome tavęs. Visus, kuriuos sópantyji <span class="explanation"> (teikianti skausmą, sielvartą) </span> kalinė uždarytus turėjo …, kariavimop … kurstė. <br/><b> gálvą (galvà) sópa</b>. <span class="explanation">rūpi: </span> Maža kam galvà sópa. Labai kam čia galvà sópa, kad tau blogai. Tegul tau nesópa galvà apie mane. Jam galvà negi sópa apie kitą. Kas man galvà sópa, kad jis sunervuotas. Jam nesópa galvõs, kad šienas nepjautas. Tėvas tėvu palieka: jam vis už savo vaikus galvà sópa. Sópa man galvẽlė pro trečią dukrelę. Sópa man galvẽlę, kad dukrė vargely. <br/><b>šìrdį (širdìs</b>, síelą) sópa</b>. <span class="explanation">apima sielvartas, nerimas, gaila: </span> Akys nemato – širdiẽs nesópa. Sopa skausta man, berneli, liūdnąją širdelę. Žėdnai motinai šìrdį sópa, kai vaikas par kalnus eina. Kožnam šìrdį sópa, kai reikia viskas palikt. Kai akys nemato [mirštančio], tai ne teip ir šìrdį sópa. Kap akys regi, tai ir širdìs sópa. Tep ponui jau širdis sopa – ito jo dalia bus. Širdis sopi vis daugiau ir daugiau. Sopėjo jai širdis, siela, jautėsi užguita, paniekinta. Širdį sopamas palikau savo tėvynę ir pradėjau trankytis po svetimus kraštus. Širdį sopama ir sielodamasi ji dirbo ką tik galėdama. Kai saviškai kalbėti ar rašyti kas draudžia, žiūrėk, kiek mums širdį sopa. Ką veiksi negailėjus, širdelės nesopė́jus. <br/><b>atsopė́ti</b>. <br/>1. <span class="explanation">nustoti sopėti: </span> Skausmas jau atsopė́jo maniui. Atmisopėjo kas. <br/>2. <span class="explanation">kurį laiką labai sopėti, prisopėti: </span> Atsisopė́jo man dantis ir galvą per visą rudenį. <br/><b>įsopė́ti</b>. <br/>1. <span class="explanation">įskaudėti: </span> Ji braukė prakaito lašus nuo įsopėjusios kaktos. Ir ansisopė́k tu man teip. Net galvą man insisopė́j [o] nuog tos akies. Dantys taip įsisopė́jo. <br/>2. <span class="explanation">įskaudinti: </span> Ansopė́siu kuprą nešiodamas molį. <br/>3. <span class="explanation">tapti sopamam, rūpimam: </span> Diskusijos iškėlė daug opių, įsisopėjusių, neaiškių klausimų. <br/><b>išsopė́ti</b>. <br/>1. <span class="explanation">kurį laiką sopėti: </span> Šiandien man visą rytą išsopė́jo galvą. Du mėnesiu ranka išsopė́jo. <br/>2. <span class="explanation">baigti sopėti: </span> </span> Išsopė́jo dantys, gal daugiau nesopės. <br/>3. <span class="explanation">nuo didelio skausmo iškristi, pakisti, sunykti: </span> Dantes išsopė́jo patys. Man išsopė́j [o], išgėlė dantis. Kožnas pirščiukas išgeltas, išsopė́tas. Kad tau akes išsopėt! <br/><b> gálvą išsopė́jo</b> <span class="explanation">ilgai rūpėjo: </span> Man išsopė́ [jo] galvẽlę, mislydamam pro tave. <br/><b>nusopė́ti</b>. <br/>1. <span class="explanation">įskausti: </span> Tau ranka nusopė̃s nuo rašto. Gali i liežiuvis nusopė́t. Pirštai nutvinkę, nusopė́ję, tai ir šaltis griebia. Nusopė [jo] petelius, nusvėrė rankeles. Visas kūnas nusopė́tas. <br/>2. <span class="explanation">baigti sopėti: </span> </span> Kiekai vaikų ausį pasopa ir vėl nusopa, o lekia visi pas daktarus? <br/><b> šìrdį nusopė́jo</b> <span class="explanation">praėjo širdgėla, gailestis: </span> Ai bernuži, bernužėli, ką gailėjo – nugailėjo ir širdelę nusopėjo. <br/><b>pasopė́ti</b>. <span class="explanation">paskaudėti: </span> Man toj ausy jau kelinti metai pasópa pasópa ir vėl nustoja. Galva pasópa. Širdis pasopė́j [o]. Tuos daiktus <span class="explanation"> (vietas) </span> pasopė́j [o] ir nustoj [o]. <br/><b>pérsopėti</b>. <span class="explanation">nustoti skaudėti: </span> Galvą parsopė́jo, gal ta liga ir praeis. Pérsopės ir nustos. Raičiausi ant žemės kaip kirmėlė, kol persopėjo. Pérsopės pérsopės, ale taigi būsi sveikas. <br/><b> galvà pérsopėjo</b> <span class="explanation">baigėsi rūpestis: </span> Tėvučiu [i] galvelė persopėjo, motutei ašaros išriedėjo. <br/><b>šìrdį (širdìs</b>. <br/><b>) pérsopėjo</b> <span class="explanation">praėjo gailestis, širdgėla: </span> Man gailėjos, persgailėjo ir širdelę persopėjo [dėl žalių rūtų]. Gailėti pargailėjo, širdelę parsopėjo. <br/><b>prasopė́ti</b>. <span class="explanation">kurį laiką sopėti, praskaudėti: </span> Kelias dienas prasopė́jo šoną. <br/><b> šìrdį prasopė́jo</b> <span class="explanation">kurį laiką buvo gaila, skaudu: </span> Man gailėtie pasgailėjo ir širdelę prasopėjo. <br/><b>prisopė́ti</b>. <span class="explanation">daug sopėti: </span> Prisopė́jo man dantis tiek ir tiek. Kiek prisopė́jo, jau ir išsakyt sunku. <br/><b>susopė́ti</b>. <br/>1. <span class="explanation">imti skaudėti: </span> </span> Koja susopė́j [o]. Rankos susopė̃s. Kai susópa vėdarėlį, tai atsigulęs paguliu, ir tam kartui praeina. Ir susopė́jo mergelei galvelę, o ir užgirdo bernelis stonelėn. <br/>2. <span class="explanation">pasidaryti nesveikam: </span> Jau itos kiaulės plaučiai buvo susopė́ję. <br/>3. <span class="explanation">suteikti rūpesčio: </span> Pilis buvo sugriauta. Tai labai karaliui susopėjo. <br/><b> širdìs (krūtìnė) susopė́jusi</b> <span class="explanation">gaila, graudu darosi, norisi padėti, rūpintis: </span> Susopė́jus ma [no] širdìs in jūsų. Susopėjus mano krūtinėlė in jūs, būt negaliu. <br/><b>užsopė́ti</b>. <span class="explanation">imti skaudėti: </span> </span> Pusiau ažusopė́jo. Viena kulšis ažusopė́jo. Kairysai šonas ažusopė́jo. Man net galva užsopė́jo. Kap ažusópa, tai kap peiliai par manę eina. Sušersiu, kad gerai žusopė́tų. Ažusopė [jo] mergelei galvelė, ana geidė marių žolynelio.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.