laikinė́ti, -ė́ja, -ė́jo. laikyti.
atlaikinė́ti. atlaikyti.
1. atmušti, atsispirti: Mes atlaikinėjome stiprius priešų antpuolius.
2. atlaikyti
11. Viskas iš sykio prasidėjo atsilaikinėti lenkiškai.
palaikinė́ti. palaikyti.
1. paturėti rankomis, norint palengvinti kam išsilaikyti kokioje nors padėtyje: Jis vienas mane gelbėjo ir palaikinė́jo. Palaikinėjo einantį draugą, kad nepargriūtų.
2. palikinėti, nenaikinti: Ale vagų dabar nepalaikinė́ [ja].
prilaikinė́ti. prilaikyti.
1. kiek priturėti rankomis, norint palengvinti kam ką atlikti: Senį prilaikinėjo vyrai iš dešinės ir kairės.
2. prižiūrėti, remti: Prilaikinėjo juos. rūpestingu mokinimu mokyklose.
sulaikinė́ti. sulaikyti.
1. sustabdyti, sutrukdyti, suturėti, neleisti, drausti daryti ką: Mes sulaikinė́jom ją, kad nevažiuotų. [Mergaitės] abi sulaikinėjo upelį pylimu.
2. sustabdyti, kad ilgiau užtruktų prie ko, ilgiau kreiptų dėmesį į ką: Maža pažangos padarysi, jei sulaikinėsi savo širdį ir akis ties tokiais nesvarbiais dalykais.
3. lėtinti: Garvežys, netekęs valdymo, iš lėto sulaikinėjo ėjimą.
užlaikinė́ti. užlaikyti 2; sustabdyti, suturėti: Kada rūkina, sako: „Rūkinu tavę, nebijok akių, neužlaikinėk pieną, kad tavę jokia nesčėstis nesutikt“.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.