užkrunėti

krunė́ti, krùna (krùni), -ė́jo.

1. kriunėti: Senis išvien krùna. Jonas vakar važiuodamas sušalo kojas, todėl šiandien kruna. Jau pradėjo krunė́t – gal džiova. Kad nors vasarą nustotum krunė́t! Mūsų senelis dar tebekruna. Kol gi tu čia krunėsi: gulk ar eik dirbti! Kap tik atšąla oras, tai ir krùni per naktis. Nustok rūkęs – nustosi ir krunė́jęs. Nor jau prie žmonių nekrunėk! Nei neužmigau – visą naktį krunėjau. Krùna kap geras diedas. Ir vaikai be buksvų, ir krunė́dami diedai kožnas ir kiekviens tavo šauną garbina dainą. | Katė krùni. Verk, krunė́k – nuog vyro nebėk.

2. sirgti, sirguliuoti: Jau jis krùna, jau jo neilga buitis. Ingaravo galvas, ir krùna beveik visa draugė. Baltrukas krùna ir krùna, neilgai jau gyvens.
atkrunė́ti, àtkruna, -ė́jo. pasveikti, atgyti: Pavasarį gal atkrunė́siu. Gaidys buvo negyvas, bet, an pečio atšilęs, atkrunė́jo. Serga, bet kai atsikrunė̃s, vėl bus greitas.
iškrunė́ti, ìškruna, -ė́jo.

1. išsirgti: Dvejis metus iškrunė́jo, kol numirė.

2. išbūti krunint: Jau kad tik joj. iškrunė̃s ik pavasario, tai, išejus ant žolės, atsigaus.
nukrunė́ti, nùkruna, -ė́jo.

1. nusenti, pasenti: Nepagailėjo jaunikaičio, ir mergos, ir senio, nei nukrunėjusio tieg, bet visus atadavė rankosna jo.

2. nusibaigti kosint: Dar buvo drūtas senelis, bet ėmė ir nusikrunė́jo.
prakrunė́ti, pràkruna, -ė́jo. prakosėti kurį laiką: Tep pasiutiškai sušalau tam jomarke, kad paskui dvi dienas prakrunė́jau.
sukrunė́ti, sùkruna, -ė́jo. sukosėti, sukrenkšti: Mokytojas sukrunėjo: – Hm, hm.
užkrunė́ti, ùžkruna, -ė́jo. nusibaigti krunint: Sumuštas krunėj [o] krunėj [o] ir užkrunė́j [o].

Įrašas
Paaiškinimas	<b>krunė́ti, </b>krùna (krùni), -ė́jo. <br/>1. kriunėti: Senis išvien krùna. Jonas vakar važiuodamas sušalo kojas, todėl šiandien kruna. Jau pradėjo krunė́t – gal džiova. Kad nors vasarą nustotum krunė́t! Mūsų senelis dar tebekruna. Kol gi tu čia krunėsi: gulk ar eik dirbti! Kap tik atšąla oras, tai ir krùni per naktis. Nustok rūkęs – nustosi ir krunė́jęs. Nor jau prie žmonių nekrunėk! Nei neužmigau – visą naktį krunėjau. Krùna kap geras diedas. Ir vaikai be buksvų, ir krunė́dami diedai kožnas ir kiekviens tavo šauną garbina dainą. | Katė krùni. Verk, krunė́k – nuog vyro nebėk. <br/>2. <span class="explanation">sirgti, sirguliuoti: </span> Jau jis krùna, jau jo neilga buitis. Ingaravo galvas, ir krùna beveik visa draugė. Baltrukas krùna ir krùna, neilgai jau gyvens. <br/><b>atkrunė́ti, </b>àtkruna, -ė́jo. <span class="explanation">pasveikti, atgyti: </span> Pavasarį gal atkrunė́siu. Gaidys buvo negyvas, bet, an pečio atšilęs, atkrunė́jo. Serga, bet kai atsikrunė̃s, vėl bus greitas. <br/><b>iškrunė́ti, </b>ìškruna, -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">išsirgti: </span> Dvejis metus iškrunė́jo, kol numirė. <br/>2. <span class="explanation">išbūti krunint: </span> Jau kad tik joj. iškrunė̃s ik pavasario, tai, išejus ant žolės, atsigaus. <br/><b>nukrunė́ti, </b>nùkruna, -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">nusenti, pasenti: </span> Nepagailėjo jaunikaičio, ir mergos, ir senio, nei nukrunėjusio tieg, bet visus atadavė rankosna jo. <br/>2. <span class="explanation">nusibaigti kosint: </span> Dar buvo drūtas senelis, bet ėmė ir nusikrunė́jo. <br/><b>prakrunė́ti, </b>pràkruna, -ė́jo. <span class="explanation">prakosėti kurį laiką: </span> Tep pasiutiškai sušalau tam jomarke, kad paskui dvi dienas prakrunė́jau. <br/><b>sukrunė́ti, </b>sùkruna, -ė́jo. <span class="explanation">sukosėti, sukrenkšti: </span> Mokytojas sukrunėjo: – Hm, hm. <br/><b>užkrunė́ti, </b>ùžkruna, -ė́jo. <span class="explanation">nusibaigti krunint: </span> Sumuštas krunėj [o] krunėj [o] ir užkrunė́j [o].
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.