blõgti, -sta, -o, blógti.
1. darytis blogesniam, prastėti: Rugeliai blogsta, žuvelės trokšta kas mieląjį metelį. Dabar metai vis pradėjo blõgti.
2. liesėti, menkėti: Nėr kam ganyt, tos karvės rėkia name (tvarte), blõgsta.
3. menkėti, silpnėti, merdėti. Ligonis visai blõgsta. Pavakary tėvelis ėmė blõgti. alpti: Tik sykiu vaikas blõgsta, blõgsta ir apalpo.
šìrdis blõgsta darosi negera, vemti verčia: Kad tik an burną, tai tuoj šìrdį blõgsta. Man ėmė širdìs blõgti kraują pamačius.
apiblõgti.
1. kiek suliesėti: Kumelė apiblõgo, jau grobai žymu.
2. pradėti vemti: Galvą sugavo, ir apiblogau.
išblõgti. suliesėti: Jis jau pasitaisęs, nebe taip išblõgęs, kaip pirma buvo. Po ligai išblõgęs, tarp pirštų vagos.
nublõgti.
1. pasidaryti blogesniam, suprastėti: Jis toks nublõgęs, apsileidęs.
2. suliesėti: Kiek pasitaiso i vė nublõgsta. Pradėjom jaučiui bulvių duot, kad tik jis nenublõgtų.
3. susilpti, nualpti: Tas vaikas tai nublogsta, tai vėl atsigraibsto. Tik pasidarė akys [e] tamsu, nublogaũ ir nuvirtau.
pablõgti.
1. pasidaryti blogesniam, suprastėti: Oras viškum pablõgo. Rudenį keliai pablõgo. Jo vasarojus viškai pablogęs, kur ne kur žaliuoja. Santykiai tarp tėvo ir vaikų pablogo.
2. suliesėti: Nuo arimo arkliai pablõgsta. Kad tu pablogaĩ po ligos, ir pažint nebegalima.
3. kiek susilpnėti. Bevežant ligonis pablõgo.
sublõgti.
1. pasidaryti blogiau, suprastėti: Per karą kam pagėrė [jo],
mum sublõgo. Į rudenį oras sublõgo.
2. suliesėti: Kogi tu toks esi sublógęs, gal sergi? Ar pašaro neturi, kad tavo arkliai toki sublõgę. Sublõgs tau žiurkė ant aruodo!
3. susilpnėti: Ligonis sublogęs.
4. pasidaryti negera; pradėti vemti: Kažin ką pavalgius, sublogo.
šìrdį sublõgti vėmimui suimti: Širdį sublogo, nespėjau nei oran išbėgt.
užblõgti. suliesėti: Raistuose avelės labai užblõgo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.