ùidinti, -ina, -ino.
1. keikiant, barant raginti ką daryti; uiti, ūdyti: Jau antra diena kaip ùidinu į malūną važiuoti.
2. būti kieno raginamam, varomam ką daryti: Nereik ùidinties pri darbo. Neùidinkis, kelk! Kad jau teip ir tinka ùidinties ir tokiam jaunam neklausyti. Ko čia ùidinys – eik!
apsiùidinti. priprasti prie raginimo, ujimo, pasidaryti abejingam: Kurs uituvas apsiùidinęs, tas nieko neklauso: „užu, užu“ ar baras, ar muša aną, anas vis toks, nieko nemačyja jam. Neapsiùidink teip suvisu – susitempk ir būk vyru. Vaikai y [ra] apsiùidinę, nebibijo nė kunigų. | Apsiùidina i dilsta (menksta) , o pri daktaro neina.
išùidinti. raginant nuvaryti, išvaryti: Šiaip taip mes jį uidinom uidinom ir išùidinom pri darbo. Aš tave kaip kalę išuidinsu iš numų.
pasiùidinti leistis, būti baramam, raginamam: Aš tyčia noriu biškį pasiùidinti, tegu pyksta tetulis.
užùidinti. labai užuiti, užvaikyti: Vaikui užùidintam nebemačija mušimas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.