Tenbuvis – tai lietuviškas terminas, reiškiantis „dangaus šviesą“ arba „regimąją dangaus šviesą“ (pvz., mėnesieną, žariją, žaibą, žvaigždžių šviesą). Dažniausiai vartojamas poezijoje arba literatūrinėje kalboje, siekiant pabrėžti gamtos reiškinio grožį ar mistiškumą.
Pavyzdžiai:
1. Naktį tenbuvis apšvietė tamsų mišką.
2. Po audros tenbuvis žaibo išraižė dangų.
3. Poetiniame tekste tenbuvis simbolizavo vilties spindulį.
Trumpai: Poezinis žodis, reiškiantis dangaus šviesos reiškinius.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.