tartinis
Tartinis – tai muzikos terminas, reiškiantis ilgą, vientisą natą (dažniausiai pagrindinėje melodijoje), kurią lydi judri akompanuojančių balsų veikla. Pavadinimas kilęs iš italų violončelininko ir kompozitoriaus Giuseppe Tartini (1692–1770) pavardės, nors jis pats šią techniką neišrado, tačiau plačiai ją naudojo.
Pagrindinė reikšmė:
Melodinis balsas laikosi vieno ilgo garsų, o kiti balsai sukuria harmoninį judėjimą, dažnai naudodami arpežus, figūras ar sekas.
Pavyzdžiai:
1. Giuseppe Tartini – violinos sonatos (pvz., „Velnių trilija“) dažnai turi tartinio pavyzdžių.
2. Johanas Sebastianas Bachas – „Brandenburgų koncertai“, orgos tokatai (ilgos pastovios natos su judriu fonu).
3. Hektorius Berlytas – simfonijoje „Fantastiška“ („Scène aux champs“) yra ilgų natų, kurias lydi pulsuojantis akompanimentas.
4. Šiuolaikinėje muzikoje – minimalistai (pvz., Steve Reich) naudoja panašius ilgų garsų ir judrių modelių derinius.
Trumpai: Tartinis = ilga vienoda nata + aktyvus harmoninis fonas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.