tarnaitis
Tarnaitis – tai istorinis terminas Lietuvoje, reiškiantis baudžiauninką valstietį, kuris atlikdavo karinę tarnybą (pvz., pasiuntinius, sargybinius) arba įvairius darbus dvarui (žemės ūkyje, statybose). Jis buvo pririštas prie žemės ir savo ponų.
Pagrindinės reikšmės:
1. Karinis aspektas – tarnaudavo kaip pėstininkas, raitas kareivis ar sargybinis.
2. Administracinis/darbinis aspektas – dirbdavo dvaro ūkyje, pasiuntiniu, amatuose.
Pavyzdžiai:
- XVI a. Lietuvos Metrikoje minimi tarnaičiai, atlikę karinius pavedimus.
- Dvaro dokumentuose – tarnaitis kaip žirgininkas ar dirbantis prie statybų.
- Istoriniuose šaltiniuose vartojamas kaip bajorų tarnas, nevalstiečio statuso žmogus.
Trumpai: Tarnaitis – baudžiavinės Lietuvos karo ar administracinis dvaro tarnautojas, dažnai laisvesnis už paprastą valstietį, bet vis tiek priklausomas nuo feodalo. Terminas nyko po baudžiavos panaikinimo XIX a.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.