švykštulỹs.
1. švykščiamas alsavimas, dusulys: Švykštuo [ja] švỹkštulį įgavęs į plaučius. Ana tokį turėjo švỹkštulį nu pat jauno. Kosulį vaikelis turėjo, teip su švỹkštuliu ir mirė. Ans tur švykštulį gerklėje, kad kos sausai. Kad bėga greitai, užpuola švykštulỹs. Dabar jinai pasveiks, kiek jai dar pasveikti galima su anuo švykštuliu krūtinėje.
2. kas švykščia, švykštuoja, dusulį turi: Nesakyk, tas švykštulỹs dar pėstas į Skuodą nueina.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.